Pagaliau praėjo beveik 270 dienų, kuomet vėl galėjau išbėgti per rungtynes į aikštelę. Per treniruotes žaidžiau jau šiek tiek anksčiau, bet varžybos yra visai kas kita. Galvai, ne kojoms. Nors per treniruotes visos žaidžia agresyviai, ypač viči krabai, bet niekados nebūna jokių tyčinių nesąmonių, todėl žaidžiant nė negalvoji apie jokius kelius, pilnus varžtų.

Per rungtynes ne visada taip būna, ypač kai žaidžiam su kokiom jaunom begalvėm, kurios šienauja per kojas iš nugaros arba tokiom kaimietėm kaip Rudy Fernandezas, kurios dėl ko nors susinervinusios specialiai pastumia arba savo alkūnę suvaro į nugarą.

Po pirmų rungtynių buvo tiek laimės, kad net neturėjau kur jos dėti. Lyg valgytum snickersą ir jis niekados nesibaigtų. Bet visada po gėrio ateina blogis. O tas blogis, po traumų, yra baimė.

Atėjus antrai rungtynių dienai, prieš varžoves, kurios yra baisiai geros, prasidėjo kažkokia panika. Aprangą namie apsivilkau išvirkščiai, nors netikiu nesąmoningais burtais, bet tai truputį sukėlė įtarimą. Važiuojant į salę, kely gulėjo vyras su betkaip lūžusiom kojom. Po šito vaizdo jau buvo šiek tiek neramiau. Galų gale, prieš pat nosį kelią perbėgo juoda katė. Su kelią perbėgusiom katėm negalima juokaut. Čia yra tikra. Čia yra vienintelė nesąmonė, kuria tikiu. Dėjau per stabdžius, nusukau i šalikelę ir laukiau, kol koks vargšas pirmas pervažiuos tą kelią.

Atėjus į salę kamuolys krito iš rankų, žinojau, kad net su pagaliu nebūtų išvarę manęs į aikštę. Nors ir baisiai norėjau, bet su juodom katėm negalima juokaut.

Labai daug kas manęs klausia ar nebijau vėl žaist. Nesąmoningai bijau ketvirtą kart lipt į pelkę, kai prieš tai ten tris kartus įkando krokodilas. Bet dėl to tik smagiau ir dar įdomiau gyvent.

Aišku, smagumas baigias, kai daktarai išveža, pavyzdžiui, kokią nors Sigą iš salės, du kartus operuoja beveik sprogusią širdį ir galų gale pasako, kad negalima iškart tempt dviejų maximos maišų lipant laiptais namo, nes širdis gali nebeatlaikyt. Tada gal jau ir nebetaip įdomu gyvent dėl visų gautų iššūkių pasidaro… Matyt, jai irgi gatvę perbėgo juoda katė, o ta, kaip visada, užsisvajojus ir pravažiavo. Dabar ir gyvena sau su lenkiška širdim.

Informacija: Eglė Šniokaitė, Sportin.lt