„Lietuva buvo pirmoji mano aplankyta Europos valstybė. Iš pradžių neturėjau su kuo jos palyginti, bet labai patiko Vilniaus senamiestis. Iš karto užlipau į Trijų Kryžių kalną, pridariau šimtus sostinės nuotraukų iš viršaus. Bet kokios čia siauros gatvelės! Kai tik gavau automobilį, bijojau jomis važinėti. Nežinojau, kur galima sukti, kur ne. Prisipažinsiu – iki šiol bijau”, – pasakojo Vilniuje rungtyniaujanti šviesiaplaukė krepšininkė Sofija Aleksandravičius (22 m.).

Kad ji yra kilusi iš Niujorko (JAV), o ne iš kokio nors Lietuvos miesto, išduoda tik plati amerikietiška šypsena, rašo „Lietuvos ryto” priedas „Gyvenimo būdas”. Bet leiskime krepšinio klubo „Kibirkštis-Viči“ vidurio puolėjai pačiai papasakoti, kaip ji gavo Lietuvos pilietybę.

„Visais savo nuotykiais, kaip ir naujomis nuotraukomis, iškart dalijuosi su artimaisiais Niujorke. Dažniausiai plepame per „Skype“ programą. Jie net aikčioja kaskart išgirdę iš manęs naujienų. Jūs būtumėte matę, kaip džiaugėsi mano seneliai, kai grįžusi namo Kalėdų atvežiau jiems giros. Ji seneliui priminė vaikystę. Jis užaugo kaimo sodyboje ir gerdavo ne vandenį, o girą, nes ji buvo skanesnė.

Kokių dar lietuviškų lauktuvių parvežiau namiškiams? Nenorėjau per daug prisikrauti, nes būčiau strigusi oro uostuose. Aš ir taip jau šiek tiek drebėjau, nes mano lagamine buvo ne tik giros, kūčiukų ir keletas Lietuvos vėliavėlių gyviems seneliams, bet ir dovanų jau mirusiems seneliams. Norite žinoti, kas? Nuvežiau jiems lietuviškos žemės. Sudėjau ją į kavos dėžutę.

O Dieve, kaip jaudinausi, kad oro uosto darbuotojai nieko bloga neįtartų! Taip pat parvežiau kubietiškų cigarų. Mes jų negalime nusipirkti savo šalyje, nes tarp Amerikos ir Kubos prekyba nevyksta. Viskas baigėsi gerai. Visi džiaugėsi mane matydami.

Visi seneliai gimė Lietuvoje

Dar prieš pirmąją kelionę į Lietuvą klausiau mamos, ar ji negalėtų vykti drauge. O ji pasakė: „Kodėl? Juk tu važiuoji į Lietuvą. Tu neprapulsi.“ Tėvai buvo ramūs dėl to, kad šalis man artima. Visi keturi mano seneliai gimė Lietuvoje. Taigi aš esu tikra lietuvė. Jokio kitokio kraujo neturiu. Nors pirmą kartą Lietuvą savo akimis pamačiau tik prieš pusmetį.

Vieni mano seneliai gimė Kaune ir Klaipėdoje, kiti du kilę iš Palangos ir Marijampolės. Jie visi į Jungtines Amerikos Valstijas išvažiavo Antrojo pasaulinio karo metais, iki tol net nemokėdami kalbėti angliškai.

Mano mamos tėvas paliko Lietuvą būdamas 17 metų, o jos mama – penkerių ar šešerių. Tėčio tėvams Aleksandravičiams jau buvo per dvidešimt, kai jie apsigyveno Amerikoje. Kažkuris jų turėjo pameluoti savo tikrąjį amžių ir pasijauninti. Jis bijojo, kad gali neįleisti. Dabar tėčio tėvai jau mirę, o seneliai Vaičekauskai iš mamos pusės gyvena Niujorke. Ten gimė ir užaugo abu mano tėvai Donatas ir Dalia Aleksandravičiai. Mano tėvai užaugo toje pačioje Amerikos lietuvių bendruomenėje. Pasirodo, jie gyveno netgi per keletą gatvių vienas nuo kito, tačiau vienas apie kitą net nenutuokė tol, kol kartą neišvyko atostogauti į tą pačią vietą. Ten, kur atostogauja dauguma lietuvių.

Abu mano tėvai puikiai kalba lietuviškai. Tėtis yra odontologas ir dauguma jo pacientų taip pat yra lietuviai. Turbūt nustebsite – mano tėvai kol kas nėra buvę Lietuvoje. Juk vaikus auginantiems ir dirbantiems žmonėms sunku susiorganizuoti tokią ilgą kelionę į Europą.

Užtat jie džiaugiasi dėl manęs. Aš pati sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad turėsiu galimybę apsigyventi savo senelių tėvynėje. Mano pavardė žmonėms Jungtinėse Valstijose dažnai sukeldavo nuostabą. Visi manydavo, kad esu lietuvė, o ne amerikietė. Vietos laikraštis sykį net parašė istoriją, kad esu emigrantė iš Lietuvos. Buvo labai juokinga. Bet tai netiesa, net mano tėvai nėra emigrantai.

Tautybę primena lietuviški patiekalai

Kai buvau mažytė, su manimi tėvai kalbėdavosi lietuviškai, o anglų kalbą išmokau tik pradėjusi lankyti darželį. Tėvai net svarstė, ar neparinkti man mokymosi programos, kurioje anglų būtų antroji kalba. Tokia galimybė buvo. Bet vėliau gimus broliui tapo kiek sudėtingiau. Tuo labiau kad visi aplinkui anglakalbiai.

Dvejais metais jaunesnis brolis Lukas lietuviškai beveik nekalba, o supranta kur kas mažiau negu aš. Jis moka tik tokius žodžius kaip „labas“, „ačiū“.

Kadangi mokykloje visus dalykus mokėmės anglų kalba, angliškai kalbamės ir su draugais. O norint nepamiršti lietuvių kalbos, bendravimo su namiškiais neužtenka. Kad esame lietuviai, mums vis primena patiekalai, kuriuos ruošia mama. Kugelis, šaltibarščiai, balandėliai, kopūstų sriuba.

Taigi Lietuvos kvapą ir skonį jau pažinojau – turėjau supratimą apie lietuvišką maistą. O dabar jau galiu ir palyginti. Lietuvoje maistas yra kur kas šviežesnis nei Amerikoje. Turbūt todėl, kad čia neužtrunka tiek daug laiko jį pristatyti iki parduotuvių lentynų kaip ten.

Didžioji dalis produktų Lietuvoje man skanesni. Bet galbūt kai kurie pasakytų, jog lietuviški patiekalai sunkiau virškinami – juk ruošiami iš bulvių, naudojama grietinė. Bet lietuviai tikrai nevalgo tokių didelių porcijų kaip amerikiečiai. Amerikoje daugiausia valgome vištieną, žuvį, galbūt vartojame daugiau jautienos nei lietuviai.

Mano mama labai dažnai gamindavo. Vakarienei visuomet valgydavome šviežią maistą. O amerikiečiai gyvena darbų sūkuryje ir, užuot patys ką nors paruošę, grįžę namo aptingsta ir užsisako maisto į namus. Taip yra dažnoje šeimoje. Užtat manau, kad man labai pasisekė.

Ką, be lietuviškų valgių, atsimenu iš savo vaikystės? Vykdavau į lietuvių stovyklą, kuri vadinosi „Neringa“. Kiek žinau, tai mažo miestelio Lietuvos pajūryje pavadinimas. Toje stovykloje dauguma laiką leidžiančių vaikų buvo lietuviai, su mumis užsiimdavo vien lietuviškai kalbantys mokytojai. Pamenu, dainuodavome lietuviškas dainas – viena buvo apie paukštelį, kita – apie traukinį. Bet man tuo metu buvo gal kokie aštuoneri, tad atsimenu tik žodį „traukinukas“.

Štai kiek visko lietuviško jau buvau patyrusi. Žinojau, kurioje žemėlapio vietoje yra Lietuva, tačiau net neįsivaizdavau, ko tikėtis čia atvykus. Tuo labiau kad aš apskritai niekada nebuvau buvusi Europoje. Vienas Amerikoje gyvenantis mano dėdė prieš 6–7 metus lankė savo gimines Lietuvoje ir atsivežė krūvą nuotraukų. Mačiau jas, bet tikrovėje viskas atrodo kitaip.

Atvykti į Lietuvą žaisti krepšinio pasiūlė mano agentas. Mat baigus universitetą Amerikoje be galo sunku įsitvirtinti. Pirmiausia komandų treneriai nežino, ką tu sugebi, ar gerai žaidi. Be to, čia yra gal 10 komandų, o Europoje jų apstu. Negana to, Amerikoje krepšinio sezonas trunka vos keturis mėnesius. Moterų lyga – tai ne NBA! Moterų lyga yra perpus mažesnė. Tad dauguma žaidėjų karjerą pradeda Europoje, kur yra daugiau galimybių. Man žaisti šalyje, su kuria esu glaudžiai susijusi, idealu.

Agentas pasidomėjo, kurios komandos ieško žaidėjų. Tiesa, jis man dar siūlė vykti į Bulgariją, bet šio pasiūlymo net nesvarsčiau. Iš tikrųjų kiek daug komandų yra Europoje! Ir man taip patinka keliauti po skirtingas šalis, kur vyksta rungtynės. Jau teko lankytis Ispanijoje, kur ir žiemą šilta, taip pat Turkijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, Čekijoje, kurios sostinė Praha mane pakerėjo.

Tai nuostabu! Kiti žmonės nesugeba tiek apvažiuoti per visą savo gyvenimą, o aš tai padariau vos per pusmetį. Mano sutartis su komanda galioja metus. Kai sezonas baigsis, kalbėsimės su agentu, aiškinsimės, kokios mano galimybės čia likti.

Žinoma, kaip ir kiekviena žaidėja, turiu tikslą būti geriausia. Kai įgysiu pakankamai patirties, svajoju grįžti į Amerikos lygą, tačiau nereiškia, kad nenorėsiu retkarčiais parungtyniauti Europoje.

Jei reikėtų rinktis, turbūt Europa su savo neaprėpiamomis galimybėmis mano pasirinkimą nusvertų į savo pusę. Kokie pagrindiniai Europos ir Amerikos krepšinio skirtumai?

Skiriasi teisėjavimas. Žaidimo stilius. Europoje žaidimas greitesnis, o Amerikoje labiau naudojama fizinė jėga. Apie šiuos skirtumus mėgstame padiskutuoti su draugėmis. Aš išmanau amerikietiškojo krepšinio subtilybes, jos – europietiškojo.

Klausiate, ar, be krepšinio, turime apie ką dar paplepėti? O, merginos labai šaunios! Nesitikėjau, kad per pirmąjį sezoną iškart susidraugausime. Komanda – labai svetinga. Kita vertus, esame vienuolika merginų. Juk nebūtina sutarti su visomis vienodai. Užtenka kelių draugių.

Apsigyvenau su komandos drauge amerikiete Hollie Mershon. Dėl to džiaugiuosi, nes dviem drąsiau. Be to, galime tarpusavyje kalbėtis angliškai. Tačiau laisvalaikį leidžiame ir su kitomis merginomis. Susiradome ne vien krepšininkių draugių. Pavyzdžiui, užsukame pas kaimynes, kurios gyvena virš mūsų.

Neseniai jos virė balandėlius, vaišino „košeliena“. Oi, atsiprašau! Jūs turbūt dažniau ją vadinate šaltiena. Bet kokiu atveju buvo labai skanu. Jos puikios virėjos. Paprašiau, jog išmokytų mane virti cepelinus, kad gegužę grįžusi namo galėčiau nustebinti artimuosius.

Susipažinome ir su viena amerikiečių šeima, kuri Lietuvoje gyvena laikinai. Didelį įspūdį man padarė tai, kad Lietuvoje kone visi žmonės moka angliškai. Ir labai keista, kad prieš pradėdami pokalbį jie iškart teisinasi, esą moka tik keletą angliškų frazių. Kokia nesąmonė! Žinokite, yra krūvos amerikiečių, kurie angliškai šneka kur kas prasčiau už lietuvius. Tuomet aš juos nuraminu, sakau: jums sekasi puikiai.

Ar turiu vaikiną? Ne! Man užtenka to, kad esu 7 valandomis ir 3 tūkstančius mylių (viena mylia – 1609,344 metro) nutolusi nuo artimųjų. Be to, šiuo metu esu susitelkusi tik į krepšinį. Kitapus Atlanto liūdinčio širdies draugo taip pat nepalikau. Net neįsivaizduoju tokios situacijos – ką aš jam sakyčiau? Palauk, aš važiuoju į Europą pažaisti, tik nežinau, kada grįšiu?

Studijuodama universitete buvau labai užsiėmusi ir vaikinams tiesiog nebuvo laiko. Turiu daugybę gerų draugų vaikinų. Kas žino, gal čia, Lietuvoje, ką nors susirasiu. Beje, turbūt visi Amerikos lietuviai, kuriuos pažįstu, yra porose tik su lietuviais. Kaip sakau, visa lietuvių bendruomenė laikosi kartu.

Ar mano vyras galėtų būti kitos tautybės? Nežinau. Nenorėčiau iškart iškelti kokių nors apribojimų. Be to, neiname taip dažnai linksmintis į miestą, kad galėtume susipažinti su vaikinais. Aišku, kiekvienos žaidėjos asmeninis reikalas, kaip ji planuoja savo laisvalaikį. Jei ji galės kitą dieną puikiai žaisti grįžusi vidurnaktį ar dar vėliau, tegul linksminasi. Bet kada?! Kartais turime po ketverias rungtynes per savaitę, keliaujame į kitus Lietuvos miestus ir į kitas šalis. Bet nėra griežtų taisyklių, mes pačios turime būti atsakingos.

Esu buvusi ir naktiniame klube. Tiesą sakant, iš pradžių nesupratau, kur einame, nes ant durų nebuvo jokios iškabos. Vėliau pati iš savo nuostabos juokiausi. Užsukame ir į barą „California“.

Ar dažnai vilkiu sukneles? Turiu čia atsivežusi gal 2–3 sukneles, tačiau namie liko daugiau nei 10. Man patinka puoštis suknelėmis bei sijonais, ypač vasarą. Žmonės mus įpratę matyti su sportine apranga, tad norisi parodyti, kad ne visada ją dėvime. Pažadu, kai atšils, tikrai pamatysite mane vaikštančią su suknele.

Grįžta lietuvių kalbos įgūdžiai

Kaip atrodo mano dienotvarkė? Du kartus per dieną treniruojamės, kalbu su savo šeima ir draugais Amerikoje. Jei turime laiko, einame į kino teatrą arba kartais išlendame į miestą tiesiog kur nors užkąsti, užuot gaminusios namie. Aš irgi šiek tiek moku ruošti valgį. Ir galiu drąsiai teigti, kad mano įgūdžiai gerėja.

Jau esu pagaminusi vištienos, žuvies, makaronų, įvairių daržovių patiekalų. Tik nepatinka aštrus maistas. Turbūt tai dėl mano lietuviškos prigimties.

Kai buvau paauglė, lietuviškai kalbėjau geriau. Nors ir po truputį, bet kalbos įgūdžiai grįžta. Stengiuosi kalbėti, skaityti lietuviškai. Trenerė su mumis kalba abiem kalbomis. Kartais, kai ji rimtai ant mūsų supyksta, sako: „Aš pikta, todėl pasakysiu lietuviškai!“ Bet aš viską suprantu!

Vis dėlto mintis kol kas dėlioju angliškai ir norėdama ką nors pasakyti lietuviškai pirma mintyse išsiverčiu. Ir tada mėginu kalbėti lietuviškai. Visur stengiuosi gaudyti lietuviškus žodžius. Net sporto salėje žiūriu lietuvišką televiziją, pasiklausau lietuviškos muzikos.

Yra toks populiarus atlikėjas, kuris dainuoja dainą „Užmerk akis“ ar kai ką panašaus. Jo muzikos klausomės kartu su komandos draugėmis.

Kažkur Lietuvoje aš turiu giminaičių, bet išvykę seneliai su jais ryšių nepalaikė. Mano tėvai niekada turbūt ir nekalbėjo apie juos.

Ar norėčiau juos susitikti? Vien dėl to, kad pasakyčiau jiems „labas“ ir „atia, ryt išvykstu į Stambulą“, kažin ar verta. Ir aš esu užsiėmusi, ir jie gyvena savo gyvenimą.

Ten, Jungtinėse Valstijose, mano šeima yra gana maža – tėvai, seneliai ir keletas dėdžių su tetomis. Tačiau jei paieškočiau giminių Lietuvoje, turbūt jų susidarytų nemažai.”

Informacija: Vykintė Budrytė/„Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“