Viena tituluočiausių pastarojo dešimtmečių Lietuvos krepšininkių Rima Valentienė profesionalės karjerą baigė jau prieš trejus metus. Buvusi Lietuvos rinktinės gynėja vilkėjo daugelio stipriausių šalies klubų marškinėlius, tačiau paskutinį moterų krepšinio „aukso amžių“ išgyveno būdama Vilniaus „Kibirkšties“ komandos nare.

„Su „Kibirkšties“ komanda pasiekėme smagių pergalių Eurolygoje, darbas buvo labai profesionalus, tai buvo paskutinė Lietuvos moterų komanda, kuri ten dalyvavo. Gyvenau pačiu geriausiu laiku, jei kalbėti apie moterų krepšinio pakilimą, aukso amžių“, – prisiminė R.Valentienė.

Baigusi krepšininkės karjerą R.Valentienė nuo sporto nenutolo, tačiau į krepšinio aikštę nebegrįžo. Daugkartinė šalies čempionė tikino, kad visada buvo maksimalistė, todėl ne pilna jėga žaisti nenorinti. Iš Ukmergės kilusi moteris itin džiaugiasi, kad sportuodama suderino krepšinį ir mokslus Mykolo Romerio universitete, o dabar daug dėmesio skiria Antidopingo agentūrai.

Išsamiame interviu 41-erių metų R.Valentienė pasakoja apie geriausius prisiminimus karjeroje, „Kibirkšties-MRU“ komandą, Lietuvos rinktinę, mokslus ir dabartinę veiklą.

– Rima, ar ir toliau sekate „Kibirkšties-MRU“ komandos žaidimą?

– „Kibirkšties-MRU žaidimą visada seku.  Esu dėkinga už viską, ką teko patirti kartu, treneriui Algirdui Paulauskui, palaikau  merginas ir klubo vadovus, linkiu didžiausios sėkmės jų darbuose. Komanda yra jauna, tobulėjimui ir viena kitos supratimui tikrai reikia skirti laiko. Ko trūksta?  Manau rėmėjų niekada nebūna per daug. Jeigu finansinės galimybės komandai leistų dalyvauti aukščiausio lygio turnyruose, į komandą pasikvieti porą stiprių legionierių, mūsų žaidėjos turėtų pasitempti, manau ir tobulėtų greičiau. Viskas atsiremia į tai, koks komandos biudžetas.

– Kokie jūsų prisiminimai iš Vilniaus komandos?

– Su „Kibirkšties“ komanda pasiekėme smagių pergalių Eurolygoje, darbas buvo labai profesionalus, tai buvo paskutinė Lietuvos moterų komanda, kuri ten dalyvavo… Gyvenau pačiu geriausiu laiku, jei kalbėti apie moterų krepšinio pakilimą, aukso amžių.

– Ar pačiai nesinori grįžti į krepšinio aikštę? Žaisti žemesniame lygyje, kaip daro jūsų buvusios bendražygės?

– Sugrįžti į aikštelę netraukia. Kai pagalvoju, kad nuo 16 metų kiekviena vasara buvo atiduota Lietuvos rinktinei ir taip 18 metų. 20 profesionalių sezonų įvairiuose klubuose, tai dabar gyvenu puikiai, daugiau laiko praleidžiu su šeima, vasarą atostogauju. Sporto nepamiršau, tiesiog, nenoriu žaisti krepšinio. Žemesnėse lygose nežaidžiu, nes, matyt, esu toks žmogus, arba viskas, arba nieko. Visada siekiu aukščiausių tikslų. Norint žaisti –  reikia treniruotis pakankamai, o kai tam nėra daug laiko, tai bet kaip žaisti nesinori. Todėl renkuosi bėgimą bei jėgos pratimus su svoriais, treniruokliais.

– O ka veikiate dabar?

– Šiuo metu dirbu dviejuose darbuose: VŠĮ Lietuvos Antidopingo agentūroje, kur esu atsakinga už švietimą ir „UAB Maistas Sportui“, kur esu atsakinga už pardavimų vadyba ir konsultavimą. Abu mano darbai labai susiję su sportu. Atstovaujant Lietuvos Antidopingo agentūrai (LTU NADO) tenka nemažai keliauti ir po Lietuvą, ir po Europą. Vedu prevencijos seminarus sportininkams, personalo darbuotojams, mokiniams, administracijai. Su Lietuvos olimpiečiais tenka bendrauti asmeniškai, juos paruošiant svarbiausiems startams, konsultuojant įvairiais jų teisių ir pareigų klausimais, mokant pildyti ADAMS sistemą. O „Maistas Sportui“ darbe taip pat tenka daug bendrauti su įvairiais žmonėmis, konsultuoti juos papildų pasirinkimo ir naudojimo klausimais.

– Kokia ta antidopingo kultūra Lietuvoje?

– Geras klausimas, nemeluosiu – yra visko, ir švarių sportininkų, ir chemikų, kurie nori visus apgaut. Švietimas yra vienas iš būdų, kad žmonės susidūrę su draudžiamomis medžiagomis ar metodais, padarytų teisingus sprendimus ir jų nesirinktų. Per metus pravedu daugiau nei 50 seminarų ir kitokių renginių. Manau, kartu su žiniomis apie galimas pasekmes sveikatai ir sportininko garbei, žmonės vis teisingiau vertina situacijas susijusias su dopingo vartojimu. Tai įkvepia naujiems darbams, projektams ir asmeniniam tobulėjimui.

– Tai krepšinio gyvenime nėra iš viso?

–  Su krepšiniu darbas susijęs mažai, išskyrus, kai tenka vesti seminarus krepšinio bendruomenei. Trejus metus turėjau savo sekmadieninę krepšinio mokyklėlę pradinukams. Tačiau dėl laiko trūkumo teko jos atsisakyti. Žemai lenkiu galvą prieš žmones, kurie dirba moterų krepšinyje. Man nesusiklostė. Pasiūlymų turėjau daug. Mano prioritetai renkantis darbą yra:  stabilumas, finansinis ir darbo vieta, galimybė tobulėti, gyvenimas su šeima namuose. Moterų krepšinis to pasiūlyti negali, tikiuosi, tai laikina. Gal būt gyvenime dar pasitaikys galimybė dirbti krepšinio srityje, nes myliu šį sportą.

– O kaip dabar matote Lietuvos moterų krepšinį?

– Lietuvos moterų klubinis krepšinis išgyvena sunkmetį. Apie komandų progresą niekas net neužsimena, pagrindinė užduotis – išlikti, išgyventi. Paskutiniais metais dingo daug gerų, aukščiausio lygio komandų. Realybė yra tokia ir viskas, faktorių yra daug pradedant finansais ir baigiant mažėjančiu skaičiumi mergaičių, kurios nori lankyti krepšinį. Manau, reikėtų kurti etatus treneriams sporto mokyklose, kurie dirbtų su mergaitėmis, o ne naikinti tas darbo vietas, pakeičiant jas berniukų grupėmis. Motyvuoti, skatinti trenerius, dirbančius su mergaitėmis. Viena iš didžiausių padarytų žalų yra sporto internato „Ozo“ mokykloje panaikinimas. Svarbu, kad Lietuva turėtų nors vieną klubą, kuris galėtų žaisti Eurolygoje ar Europos taurės turnyruose.

– Kokį įspūdį jums palieka Lietuvos rinktinė?

– Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje vyksta kartų kaita. Rinktinė tikrai gali laimėti, tačiau nesugebėjo sužaisti pabaigų. Pralošta vos keliais taškais. Būtų labai gerai, jei žaidėjos galėtų dažniau pasitreniruoti kartu, o ne tik porą dienų prieš rungtynes. Dar vienas labai svarbus dalykas žaidžiant už rinktinę yra žaidėjų pasiaukojimas vardan bendro komandos tikslo, kartais užmerkiant akis prieš asmeninę statistiką.

– „Kibirkšties“ komanda pradėjo bendradarbiavimą su M.Romerio universitetu. Kaip vertinate tokius universitetų susijungimus su moterų komandomis?

– Pati baigiau Mykolo Romerio universitete teisės ir valdymo studijas. Labai tuom džiaugiuosi. Tai mano antrasis universitetas, prieš tai baigiau Vilniaus Pedagoginį Universitetą, specialybę sportas bei krepšinio trenerio specializacija. Mokytis tikrai nebuvo lengva, nes tuo metu su TEO komanda žaidėme Eurolygoje, sportuoti teko po 2 kartus per dieną. Dauguma atsiskaitymų eidavau viena, susitarusi su dėstytoju, jog priimtų laikyti egzaminą. Sunkiausia buvo išlaikyti baudžiamosios teisės egzaminą. Kartais apimdavo dvejonės, kodėl čia mokausi, kam man to reikia. Bet nieko veltui nebūna. Dabar dirbdama Lietuvos Antidopingo agentūroje panaudoju įgytas žinias ir labai smagiai jaučiuosi. Man prireikė abiejų universitetų diplomų, patirtis sporto srityje irgi labai didelis pliusas ir prioritetas bendraujant su sportininkais.

– Tai rekomenduotumėte „Kibirkšties-MRU“ žaidėjoms derinti krepšinį ir mokslus?

– Jaunam žmogui yra būtina derinti mokslus ir sportą. Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Yra gyvenimas ir pabaigus žaisti profesionalų krepšinį. Reikia investuoti į save ir tai pasiteisins, dirbsite mėgstamą ir gerai apmokamą darbą, atsivers galimybės įgyvendinti savo svajones. Šitoj situacijoj sunkiausia įveikti save, tingėjimą, ryte norėjimą dar pamiegoti. Todėl esant puikiai galimybei mokytis ir sportuoti labai kviečiu paneles rimtai pagalvoti, rinktis patinkančią studijų kryptį ir investuoti į save.