Per vieną šeštadienio rytą sudužusio gyvenimo šukės dar raižo Vitalijos Vaščiūnaitės širdį. Šaltos vienutės sienos, iš proto varanti vienatvė, negailestingi sargybiniai ir žiaurios tautiečių kalbos – sapnuose 24-erių krepšininkė kartais sugrįžta į Virdžinijos valstijos pataisos namus. Tačiau depresija nenumarino po metus trukusio įkalinimo iš JAV deportuotos lietuvės, kuri dabar gimtinėje mėgina iš naujo stotis ant kojų.

Perspektyvios žaidėjos gyvenimas griuvo it kortų namelis 2010 metų liepos 17 dienos rytą, kai į jos namų duris pasibeldė policijos pareigūnai. Merginai buvo pranešta, kad ji – įtariamoji baudžiamojoje byloje. Nuo tos akimirkos V. Vaščiūnaitės likimas klostėsi lyg siaubo filme.

„Nueini miegoti, atsibundi ryte, o viskas aplinkui – apsivertę aukštyn kojomis. Viskas. Nežinau, ar kas nors gali būti sunkiau“, – virpančiu balsu DELFI pasakojo krepšininkė.

Tragedija įvyko jai leidžiant atostogas Šarlotsvilyje, Virdžinijos valstijoje. Iš draugų surengto vakarėlio V. Vaščiūnaitė paryčiais išvažiavo pasiskolintu automobiliu, būdama smarkiai apsvaigusi nuo alkoholio. Neblaivi vairuotoja net nepastebėjo, kaip parbloškė tiltą remontavusį darbininką, ir nulėkė tolyn.

Per kvailą neapdairumą įvykusi nelaimė brangiai atsiėjo ir aukai, ir avarijos kaltininkei.

50-metis imigrantas iš Salvadoro Jose Porfirio Martinezas patyrė daugybinių sužalojimų, jam lūžo ranka ir koja. Perpus jaunesnė lietuvė, prabėgus dvejiems metams po tragiško įvykio, JAV migracijos tarnybos pareigūnų buvo įsodinta į lėktuvą ir išsiųsta iš savo svajonių šalies be teisės sugrįžti 10 metų.

Ilgų metų triūsas nuėjo vėjais

Svajonė, prieš aštuonerius metus atvedusi V. Vaščiūnaitę į Ameriką, buvo krepšinis, dėl kurio dar būdama paaugle vilnietė ryžosi stačia galva nerti į nežinią.

Iškeliauti į JAV 16-metei Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinei padėjo platų kontaktų su JAV mokymosi įstaigomis tinklą turintis krepšinio agentas ir treneris Steponas Kairys.

Vienuoliktokė atsidūrė Milerio vidurinėje mokykloje Virdžinijoje būdama viena kaip pirštas ir gerai nemokėdama anglų kalbos.

„Tik po dvejų metų supratau, ko mus mokina per pamokas. Bet visus niuansus, visus minusus atidėjau į šoną, nes galvojau tik apie krepšinį. O sąlygos žaisti krepšinį ten – visai kitos, be to, ir gyvenimas Amerikoje geresnis“, – prisiminė V. Vaščiūnaitė.

Po vidurinės mokyklos jos laukė karjera JAV studentų lygoje (NCAA). Iš pradžių lietuvė atstovavo Majamio universitetui, vėliau persikėlė į Niujorko „St. Francis“ universiteto komandą. Buvo likę metai iki studijų pabaigos, aukštojo mokslo diplomo ir daug vilčių teikusios perspektyvos susirasti profesionalų klubą.

Tada viskas pakrypo ne taip, kaip planavo krepšininkė.

Į kalėjimą – iš teismo salės

Po nelemtos kelionės iš vakarėlio V. Vaščiūnaitė iš karto neteko vietos „St. Francis“ universiteto ekipoje ir stipendijos. Tuščiomis likusią žaidėją laikinai priglaudė Kalifornijos baptistų universiteto komanda, kuriai lietuvė iki šiol karštai dėkoja už parodytą altruizmą.

Tačiau Kalifornijoje V. Vaščiūnaitė rungtyniavo neilgai. Iki galutinio teismo verdikto ji buvo paleista iš areštinės už užstatą. Paskutinę 2011 metų pavasario dieną Albemarlo apylinkės teismo salėje vilnietė verkdama išklausė nuosprendį.

Krepšininkei, kuriai inkriminuoti kaltinimai sužalojus žmogų ir pabėgus iš įvykio vietos, teismas skyrė 10 mėnesių realaus laisvės atėmimo bausmę.

Iš teismo salės V. Vaščiūnaitė buvo išgabenta į Šarlotsvilio regioninį moterų kalėjimą. Baisiausi merginos, anksčiau neturėjusios problemų su teisėsauga, košmarai tapo realybe.

Kovėsi su depresija

Prabilti apie išgyvenimus, kuriuos patyrė už grotų, V. Vaščiūnaitė pajėgia tik po ilgos ir skausmingos pauzės.

„Dabar atrodo, kad viskas gerai, viskas baigėsi. Bet… Kiekvieną dieną ten reikėjo išverti, išgyventi, – sukrečiančia patirtimi dalijosi krepšininkė. – Dienos ten taip paprastai nebėga pro šalį. Kas rytą atsibundi ir pasitinki naują dieną lygiai taip pat, tarsi būtumei ką tik uždaryta. Kaip dabar atsimenu keliolikos metrų ilgio kamerą. Prisimenu, kaip vaikštau po ją valandą, dvi. Pirmyn ir atgal. Toks buvo vienas iš mano užsiėmimų.“

Tarp niūrių sienų sustingęs laikas smarkiai kirto per iš prigimties veiklios sportininkės psichiką. Dabar gynėja prisipažįsta belangėje nuolat balansavusi ant nevilties bedugnės krašto.

„Būtų labai paprasta pasiduoti depresijai, susigūžti kampelyje ir sėdėti, bet to aš tikrai nenorėjau. Nuolat kalbėdavausi su savimi, drąsindavau, ragindavau išlikti stipria, nepasiduoti. Ant sienų rašydavau mintis apie motyvaciją, apie tai, kad reikia dirbti, išnaudoti šį laiką. Bet emociškai buvo nepaprastai sunku. Ta rutina… Baisiausia būdavo tais vakarais, kai leisdavau sau nesportuoti. Miegoti dar anksti, o ką veikti? Sėdėti ir visiškai nieko nedaryti? Tai išeina valandą, dvi, kelias dienas, bet ne mėnesius ir metus. Todėl ėmiausi visko, ką tik ten buvo įmanoma veikti“, – pasakojo nuteistoji.

Stiprybės sėmėsi iš sprinto žvaigždės memuarų

Beribį nuobodulį bei vienatvę V. Vaščiūnaitei padėdavo išblaškyti tik skaitymas, rašymas ir sportas.

Per savo nelaisvės mėnesius kalinė iš Lietuvos perskaitė daugiau nei 40 knygų.

Paguodos žaidėja sėmėsi ne iš Fiodoro Dostojevskio ar Franzo Kafkos romanų, kurių baugią dramą V. Vaščiūnaitė turėjo patirti savo kailiu. Krepšininkė net kelis kartus perskaitė vienos garsiausių praėjusio dešimtmečio sprinterių Marion Jones memuarus, kuriuose dėl dopingo skandalo visų titulų netekusi ir pusei metų į kalėjimą uždaryta amerikietė papasakojo savo išgyvenimus.

V. Vaščiūnaitė iš rankų nepaleisdavo ir literatūros, iš kurios sėmėsi žinių apie asmeninio trenerio darbo ypatumus. Mokslams kalinė skirdavo bent keletą valandų per dieną, o naudingus patarimus čia pat pritaikydavo praktikoje.

„Sportavau nuolat, atlikdavau visokius pratimus. Į savo bausmę bandžiau žiūrėti kaip į fizinio pasirengimo stovyklą. Mano treniruotes pamatė kitos moterys ir panoro, kad padėčiau ir joms. Vienu metu su manimi sportavo net trylika panelių: aš joms demonstruodavau pratimus, o jos į mane kreipdavosi kaip į trenerę. Veikėme tarsi sporto klubas. Tai man labai patiko ir padėjo praleisti laiką“, – retą nelaisvės malonumą prisiminė V. Vaščiūnaitė.

Išmoko kalbėtis laiškais

Tačiau bendravimo su artimaisiais ir draugais atstoti negalėjo niekas. Lankyti nuteistąją buvo leidžiama tik du kartus per mėnesį. V. Vaščiūnaitė puikiai pamena, kaip džiūgaudavo pro stiklinę pertvarą išvydusi pažįstamą veidą iš Milerio vidurinės mokyklos. Visą likusį laiką vilnietė buvo pasmerkta klausytis vien savo pačios minčių aido.

„Vis dėlto kalėjimas – tokia vieta, kurioje didesnis procentas žmonių uždaryti nebe pirmą kartą. Ne visi jie malonūs. Ir sargybiniai ne visi yra žmogiški. Tie jų smerkiantys žvilgsniai… Tai man buvo labai sunku iškęsti. Maniau, kad esu geras žmogus, padaręs klaidą, už kurią atliksiu bausmę ir iš to pasimokysiu. Bet kalėjime viskas buvo žymiai sunkiau“, – kalbėjo V. Vaščiūnaitė.

Įveikti pataisos namų sienas krepšininkė galėjo tik laiškais. Trūkčiojančiu balsu ji pasakoja, kaip rašydama vaizduodavosi, kad kalbasi su artimaisiais, ir kokia neviltis apimdavo sužinojus, kad tądien jai laiškų nėra atėję.

„Kartais labai norėdavosi išgirsti pažįstamą balsą: ar mamos, ar tėčio, ar brolio. Bet tai buvo neįmanoma. Didžiausia paguoda – laiškai. Kai nori išsipasakoti, imi parkerį ir rašai, nes nieko kito negali daryti. Juk buvau viena – nei draugų, nei nieko“, – sakė V. Vaščiūnaitė.

Aukos veidas dingo iš atminties

Lietuvė susirašinėjo su gimtinėje likusia šeima, buvusiais treneriais, draugais iš Milnerio mokyklos. Neparašė ji tik vieno laiško, adresuoto kelio remontininkui J. P. Martinezui, nors kelis sykius ir mėgino prisiversti tai padaryti.

„Mačiau jį tik vieną kartą teismo posėdyje. Žinojau, kad jam buvo sulaužyta koja, bet būklė nėra kritinė. Vėliau porą kartų bandžiau sėsti rašyti jam laišką, bet taip ir neparašiau. Kodėl? Tai – labai asmeniška. Bet jis tikrai niekada nebuvo pamirštas. Ne aš viena esu įtraukta į šią istoriją. Tiesą sakant, joje aš esu antroje vietoje. Vis dėlto svarbiau yra žmogus, kurį aš sužeidžiau, nekaltas žmogus.

Apie jį visada galvoju. Tik tiek, kad užsimerkusi jo nematau, nes atmintyje apie tą įvykį nieko nėra likę. Man tik ryte pasakė, kad aš tai padariau ir privalau už tai atsakyti. Taip ir gyvenu. Žinau, kad tai įvyko, nes man taip buvo pasakyta“, – liūdną savo dalią apibūdino mergina.

Prabėgus keliems mėnesiams po nelaimės žiniasklaida paskelbė, kad nukentėjusysis iš Salvadoro ketina V. Vaščiūnaitei pateikti 5,35 mln. JAV dolerių civilinį ieškinį. Tačiau J. P. Martinezo advokatui išsiaiškinus lietuvės turtinę padėtį, tokių planų atsisakyta.

Teismas išsiuntė namo

Iš pataisos namų V. Vaščiūnaitė buvo paleista atlikusi 85 proc. bausmės – 8-is su puse mėnesio. Tačiau laisvės krepšininkė iš karto neatgavo – ją perėmė ir į kitą sulaikymo vietą pervėžė migracijos tarnyba. Lietuvė turėjo pasirinkti: ar būti deportuotai iš karto, ar prašyti teismo leidimo likti JAV.

V. Vaščiūnaitė nusprendė kreiptis į teismą ir dar tris mėnesius laukė posėdžio, per kurį išgirdo neigiamą atsakymą.

Tik tuomet – praėjus 360 dienų nuo Albemarlo apylinkės teismo nuosprendžio – žaidėja įkvėpė laisvės oro į Lietuvą skrendančiame lėktuve. O iš jo išlipusi suprato, kad vėl jaučiasi tarsi išsigandusi 16-metė paauglė, kadaise nedrąsiai įkėlusi koją į nepažįstamą šalį.

Supykusi ant Lietuvos

Pasak pačios V. Vaščiūnaitės, po aštuonerių metų, praleistų JAV, grįžti į tėvynę nebuvo lengva.

„Tiesą pasakius, nesijaučiu šimtaprocentinė lietuvė. Iš naujo mokausi, kaip čia žmonės bendrauja, vėl bandau prisitaikyti. Paprasčiau tik dėl to, kad čia turiu šeimą ir draugus“, – lygino žaidėja.

Mergina neslepia, kad po jai nutikusios nelaimės dabar pasitiki tik pačiais artimiausiais žmonėmis. Krepšininkei buvo labai skaudu, kad, pasklidus žiniai apie jos baudžiamąją bylą, Lietuvoje niekas jai nelinkėjo stiprybės mėginant išpirkti klaidą, o tik smerkė ir teisė.

„Sunkiausia buvo nepykti ant Lietuvos. Dėl reakcijos, dėl straipsnių, dėl komentarų. Esame tik trys milijonai, bet vienas kito visai nepalaikome. Kokia buvau didelė patriotė, taip viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kai grįžau, pasikalbėdavome su broliu ir apie Lietuvos rinktinę. Tvirtai sakydavau, kad niekad joje nežaisiu. Dabar po truputį pyktis silpsta, bet jo dar yra“, – atviravo gynėja, praeityje atstovavusi įvairių amžiaus grupių šalies jaunimo rinktinėms.

Pagalbos ranką stvėrė nedvejodama

Vis dėlto artimiausios ateities planus V. Vaščiūnaitė sieja su tėvyne. Praėjusio pavasario pabaigoje parskridusi į Lietuvą krepšininkė kurį laiką bergždžiai ieškojo, ko galėtų imtis.

Kai rankos jau sviro, V. Vaščiūnaitė sulaukė kvietimo į Vilniaus „Kibirkštis-VIČI-IKI“ klubo treniruočių stovyklą. Lietuvos vicečempionių treneriams gynėja tiko, todėl netrukus padėjo parašą ant sutarties.

„Man buvo ištiesta pagalbos ranka. Neturėjau absoliučiai nieko, man reikėjo rasti, už ko užsikabinti. Geresnio varianto net negalėjo būti“, – džiaugėsi vilnietė, nuo šio sezono pradžios vėl bandanti įsitraukti į įprastą krepšininkės gyvenimo ritmą.

Tačiau kartu V. Vaščiūnaitė abejoja, ar kada nors sugebės pamiršti tai, ką išgyveno Amerikoje. Nors jai – tik 24-eri, krepšininkė neslepia viduje besijaučianti gerokai vyresnė.

„Gyvenimas parodė, kad viską, ką turi, labai greitai gali prarasti dėl neapgalvotų sprendimų. Kai žmonės manęs paklausia, kaip dabar gyvenu, atsakau: „no complaints“ (išvertus iš anglų kalbos „niekuo nesiskundžiu“ – DELFI). Po to, ką patyriau, dabar kažkuo skųstis nebeįmanoma. Man suteiktas šansas, gyvenu iš naujo ir tai labai vertinu.

Kai buvau kalėjime, daug mėnesių net saulės nemačiau. Porą mėnesių matydavau tik stovėjimo aikštelę. Kai per ją pravažiuodavo automobilis, man būdavo įvykis. Ten net pamatyti žolės stiebelį būdavo smagu. Dabar taip pat labiau džiaugiuosi mažais dalykais, kuriuos patiriu čia, Lietuvoje. Man malonu matyti nuo medžių krentančius lapus, jausti šaltį, laukti Kalėdų, kurias po aštuonerių metų pertraukos vėl švęsime kartu su šeima. Viskas man nauja.

Praleidau daug laiko su savimi ir norėjau save pakeisti kaip žmogų: pakeisti charakterį, bendravimo įpročius. Į laisvę išėjau šiek tiek kitokia, jautresnė, tarsi po traumos. Užbraukti brūkšnį dar anksti – kartais visi išgyvenimai grįžta sapnuose, apie juos klausinėja žmonės. Taip greitai nuo visko nepabėgsiu. Bet gyventi praeitimi nėra sveika. Man teko pamoka, ir aš ją išmokau, nieko nepamiršau. Tiesiog noriu gyventi taip, kaip gyvena visi“, – DELFI kalbėjo V. Vaščiūnaitė.

„Kibirkšties-VIČI-IKI“ ekipoje krepšininkė debiutavo praėjusį mėnesį. Per 4-erias Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) rungtynes V. Vaščiūnaitė aikštėje vidutiniškai praleisdavo po 14 minučių, per kurias rinkdavo 7,5 taško ir 1,5 atkovoto kamuolio.

Informacija: Mindaugas Augustis/DELFI.lt