Po kelionės autobusu į Rygą ir dviejų skrydžių apie antrą valandą nakties baigėme kelionę į viltį. Daugiau nei 20 kilometrų nuo Sirijos sienos nutolusi Antakya yra  vieta, kurioje dar rusena viltis „Kibirkšties-VIČI-IKI“ komandai patekti į kitą etapą. Gyvename miesto centre, kuriame rytų kraštui būdingas šurmulys. Saulei kylant daugelį pažadino malda, sklindanti iš mieste esančių minaretų.

Miestas apsuptas kalnų, tad garsas sklinda labai sparčiai ir įkyriai. Atrodo, kad garsas atkakliai lenda į tavo kambarį pro visus įmanomus plyšius: uždarytus langus ir duris. Ne lopšinę primenanti maldos melodija sklinda toliau, tačiau nuovargis stipresnis. Mes miegam toliau.

Rytas pateikė malonų siurprizą : skaisčiai šviečia saulė (Lietuvoje jau spėjome pamiršti tą jausmą), o oras sušilęs daugiau nei dvidešimt laipsnių. Vietiniai pamatę mus su marškinėliais net nusipurto nuo tokio vaizdelio.  Jiems jau gilus ruduo, o tai reiškia megztinių, striukų ir net paltų metas.

Žmonės smalsūs ir draugiški. Maloniai nustebino, kad nėra agresyviai įkyrūs. Netgi turgaus prekeiviai nepyksta, kai apžiūrėjęs prekes išeini nieko nenusipirkęs.

Prieš pietus jau spėjome išbandyti salę, kurioje ketvirtadienį vyks mums lemiamos rungtynes. Ar šiomis rungtynėmis baigsime debiutą Europos taures turnyre, ar rasime jėgų ir prisijaukinę fortūną žengsime
toliau? Laukti liko nedaug…

Pasitikusi saulė teikia vilties. Saulė iki šiol mums padėdavo ir tapdavo mūsų talismanu. Labai norėtųsi, kad ir šį kartą viskas mums susiklostytų palankiai.

Visiems linkėjimai iš Turkijos.

Rosvaldas Gorbačiovas.