Pir­mus me­tus vy­riau­sią­ja tre­ne­re dir­bu­si Jur­gi­ta Štrei­mi­ky­tė-Vir­bic­kie­nė sa­vo de­biu­tą įver­ti­no de­vy­ne­tu. To­kį pat pa­žy­mį sky­rė ir sa­vo auk­lė­ti­nėms – Vil­niaus „Ki­birkš­ties-VI­ČI“ krep­ši­nin­kėms, ku­rios iš­ko­vo­jo vi­sus pla­nuo­tus ti­tu­lus.Mo­te­rų krep­ši­nio klu­bas „Ki­birkš­tis-VI­ČI“ ta­po stip­riau­sias Lie­tu­vos ir Bal­ti­jos mo­te­rų krep­ši­nio ly­go­se, be to, jis trium­fa­vo Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos tau­rės tur­ny­re.

Sos­ti­nės eki­pa šį se­zo­ną de­biu­ta­vo ir mo­te­rų Eu­ro­ly­gos tur­ny­re. Iš 12 rung­ty­nių lai­mė­ju­sios tre­jas vil­nie­tės sep­ty­nių eki­pų C gru­pė­je užė­mė šeš­tą­ją vie­tą.

„La­bai no­rė­jau, kad Eu­ro­ly­go­je iš­ko­vo­tu­me bent vie­na per­ga­le dau­giau. Tai ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti tre­čia­me tu­re Zag­re­be (kroa­tės lai­mė­jo 70:67 – red.), ta­da gal bū­tu­me pa­te­ku­sios ir į ki­tą eta­pą, – sa­kė J.Štrei­mi­ky­tė-Vir­bic­kie­nė. – Šie­met įgy­ven­di­no­me vi­sus tiks­lus. Ir la­bai no­rė­jo­me, kad mer­gi­nos rung­ty­niau­tų aukš­čiau­sio ly­gio tur­ny­re – Eu­ro­ly­go­je, – ir ten įgy­tą pa­tir­tį vė­liau pa­nau­do­tų žais­da­mos rink­ti­nė­je.“

Ma­mos kal­bin­ti negalima

At­lė­gus eu­fo­ri­jai po pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį „Ki­birkš­ties-VI­ČI“ ap­gin­to ša­lies čem­pio­nės ti­tu­lo, LŽ kal­bė­jo­si su Jur­gi­ta Štrei­mi­ky­te-Vir­bic­kie­ne apie vy­riau­sio­sios tre­ne­rės dar­bo ypa­tu­mus.

– Šis se­zo­nas bu­vo pir­mas, kai ėjo­te vy­riau­sio­sios tre­ne­rės par­ei­gas. Gal ra­do­te sa­vo pa­slėp­tų sa­vy­bių?

– Me­tai bu­vo la­bai su­nkūs. Ypač psi­cho­lo­giš­kai. Juk anks­čiau bu­vau žai­dė­ja, pa­skui – asis­ten­tė, o da­bar – vy­riau­sio­ji tre­ne­rė. Tai di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Tuo la­biau kad už nu­ga­ros yra vy­ras (Dai­nius Vir­bic­kas – „Ki­birkš­ties-VI­ČI“ ko­man­dos va­do­vas – red.). Va­di­na­si, at­sa­ko­my­bė dvi­gu­ba. Tos įtam­pos kar­tais bū­da­vo per daug, tai per­si­duo­da­vo ir ko­man­dai.

Vy­riau­sią­ja tre­ne­re dir­bau pir­mus me­tus, tad ra­miai ana­li­zuo­siu pa­si­bai­gu­sį se­zo­ną, nag­ri­nė­siu klai­das, ku­rių, be abe­jo, bu­vo. Bet tai nor­ma­lu.

Su­pra­tau, kad tre­ne­rės dar­bas ne­pap­ras­tai su­nkus ir ati­ma daug lai­ko. Pir­miau­sia no­rė­čiau pa­dė­ko­ti sa­vo vie­nuo­lik­me­čiam sū­nui To­mui, ku­ris su­pran­ta, kad į var­žy­bas ei­nan­čios ma­mos ge­riau ne­kal­bin­ti, an­traip, pa­sak jo, „ma­ma nu­siš­ne­ka, nie­ko ne­gir­di ir nie­ko ne­ma­to“.

Kai bu­vau žai­dė­ja, leng­viau su­de­rin­da­vau dar­bą ir šei­mos gy­ve­ni­mą. O da­bar abu su vy­ru pa­sken­dę ta­me pa­čia­me sū­ku­ry­je, dir­ba­me 24 va­lan­das per par­ą, nes ir na­mie kal­ba­me tik apie krep­ši­nį, ne­re­tai pa­mirš­da­mi ki­tus svar­bius da­ly­kus.

Vis­ką įro­di­nė­ja iš naujo

– Kas bus ki­tą se­zo­ną, jei jau da­bar ne­tu­ri­te lais­vos mi­nu­tės?

– Aš ir bū­da­ma krep­ši­nin­ke iš sa­vęs rei­ka­lau­da­vau mak­si­mu­mo. Sten­giau­si ei­ti pir­myn, per­ga­les ir pra­lai­mė­ji­mus pri­im­da­ma kaip žai­di­mą. Ma­nau, bė­gant lai­kui vis­kas bus pa­pras­čiau. Da­bar bu­vo su­nku, nes to­kie me­tai – pir­mi. Be to, esu mo­te­ris, tad spau­di­mas dar di­des­nis. Per kiek­vie­nas rung­ty­nes sės­da­ma į vy­riau­sio­jo tre­ne­rio kė­dę ma­tau su­si­rin­ku­sius žiū­ro­vus, jų akis. Ži­nau, kad jie ver­tins kiek­vie­ną ma­no spren­di­mą, kiek­vie­ną klai­dą. Tai truk­do at­si­pa­lai­duo­ti. Bū­da­ma žai­dė­ja sa­vo ver­tę įro­džiau aikš­te­lė­je, o kaip tre­ne­rė dar esu nie­kas. Tu­riu vis­ko mo­ky­tis iš nau­jo.

– Ar jums svar­bu, kaip at­ro­do­te per rung­ty­nes?

– Be abe­jo, ski­riu sau dė­me­sio. (Juo­kia­si.) Bet man ne­svar­bu, kaip per rung­ty­nes el­giuo­si, kaip ges­ti­ku­liuo­ju ir kaip at­ro­dau. Nes tuo me­tu ir žai­džiu. Gy­ve­nu rung­ty­nė­mis ir sa­vęs ne­kon­tro­liuo­ju. Gal pa­skui iš­mok­siu. Jau esu ban­džiu­si tai da­ry­ti – la­bai su­dė­tin­ga.

Kaip rei­kia ei­ti iki pabaigos

– Ko­man­dos pa­si­ro­dy­mą įver­ti­no­te de­vy­ne­tu, nors Eu­ro­ly­go­je pa­siek­tas re­zul­ta­tas – ne­ste­buk­lin­gas.

– Jis la­bai ge­ras. Ko­kios ko­man­dos rung­ty­niau­ja šia­me tur­ny­re! O ko­kios mū­sų žai­dė­jos? Už­sie­nie­tės – jau­nos, ne­tu­ri pa­tir­ties, jos yra ne to­kio ka­lib­ro krep­ši­nin­kės, kaip ki­tuo­se už­sie­nio klu­buo­se rung­ty­niau­jan­čios. Mū­sų lie­tu­vės ir­gi ne­tu­ri di­de­lės pa­tir­ties ir ti­tu­lų.

Pa­stu­di­juo­ki­te Eu­ro­ly­gos fi­na­lo aš­tuo­ne­to ko­man­das. Jo­se – krep­ši­nin­kės, Eu­ro­ly­go­je rung­ty­niau­jan­čios vi­du­ti­niš­kai 6-7 me­tus. Mes šia­me tur­ny­re sten­gė­mės įgy­ti pa­tir­ties. Ma­nau, šie me­tai mū­sų krep­ši­nin­kėms pa­dės su­vok­ti, ko jos no­ri ir ko sie­kia.

– Ar jums bu­vo ne­ti­kė­ta, kad Eu­ro­ly­gą lai­mė­jo Stam­bu­lo „Ga­la­ta­sa­ray“?

– Tie­są sa­kant, vi­si lau­rai bu­vo nu­ma­ty­ti ti­tu­lą gy­nu­siai Je­ka­te­rin­bur­go UMMC ko­man­dai (ši pus­fi­na­ly­je 70:77 pra­lai­mė­jo „Ga­la­ta­sa­ray“ krep­ši­nin­kėms – red.).

Pa­žįs­tu „Ga­la­ta­sa­ray“ vy­riau­sią­jį tre­ne­rį Ekre­mą Mem­nu­ną. Kai bu­vau 22 me­tų, dar bū­da­mas jau­nas jis kvie­tė ma­ne į sa­vo ko­man­dą. Mū­sų ke­liai daž­nai su­si­kirs­da­vo. Šie­met mu­du pir­mą kar­tą su­si­ti­ko­me abu bū­da­mi tre­ne­riai. Jis sa­vo dar­bui at­si­duo­da vi­su 100 pro­cen­tų.

Kai va­sa­rio mė­ne­sį „Ki­birkš­tis-VI­ČI“ vie­šė­jo Stam­bu­le, „Ga­la­ta­sa­ray“ iš­gy­ve­no ne ge­riau­sius lai­kus. At­ly­gi­ni­mai vė­la­vo 2-3 mė­ne­sius, ne­ma­žai žai­dė­jų bu­vo pa­ty­ru­sios trau­mas. Jų per­ga­lė Eu­ro­ly­go­je par­odė tre­ne­rio ir krep­ši­nin­kių cha­rak­te­rį. Stam­bu­lo klu­bas ir Je­ka­te­rin­bur­ge nu­ga­lė­jo šei­mi­nin­kes, ku­rioms, net ne­abe­jo­ju, jau bu­vo par­uoš­ta ir tau­rė, ir čem­pio­nių ke­pu­rai­tės.

Mer­gi­nos džiau­gia­si raumenukais

– Žais­da­ma su bū­si­mo­mis Eu­ro­ly­gos čem­pio­nė­mis jū­sų ko­man­da pa­ty­rė skau­džiau­sią ne­sėk­mę šia­me tur­ny­re – Vil­niu­je pra­lai­mė­jo­te net 39:90…

– Bet už­tat iš­vy­ko­je su „Ga­la­ta­sa­ray“ du kė­li­nius žai­dė­me ly­giai, var­žo­vės mus pra­no­ko tik per pa­sku­ti­nį ket­vir­tį. Po­ten­cia­lo mū­sų ko­man­do­je yra, tik rei­kia dau­giau pa­ty­ru­sių krep­ši­nin­kių, iš ku­rių jau­no­sios ga­lė­tų mo­ky­tis ir grei­čiau to­bu­lė­ti.

– Po mi­nė­to skau­daus pra­lai­mė­ji­mo Stam­bu­lo klu­bui iš jū­sų lū­pų nu­skam­bė­jo chres­to­ma­ti­nė ta­pu­si fra­zė: „Kai nu­ei­na­me į tre­ni­ruok­lių sa­lę ir dau­giau dir­ba­me, mer­gi­nos bi­jo, kad iš­ryš­kės jų rau­me­nys. To­dėl joms rei­kia ap­sisp­ręs­ti, kuo no­ri bū­ti – mo­de­liais ar krep­ši­nin­kė­mis.“

– Tuo me­tu taip pa­sa­kiau. Bet džiau­giuo­si, kad ko­man­do­je vis­kas pa­ma­žu kei­čia­si. Dau­gu­mos krep­ši­nin­kių – tų, ku­rios dar ne­ra­ga­vo duo­nos už­sie­ny­je, – po­žiū­ris į krep­ši­nį bu­vo pu­siau pro­fe­sio­na­lus. Bet sie­kiant aukš­čiau­sių tiks­lų vi­sur rei­kia dirb­ti pro­fe­sio­na­liai. Da­bar mer­gi­nos nuo­šir­džiai daug plu­ša tre­ni­ruok­lių sa­lė­je ir džiau­gia­si au­gan­čiais rau­me­nu­kais. Jos pa­ju­to, ką reiš­kia aikš­te­lė­je per Eu­ro­ly­gos tur­ny­rą var­žo­vių gy­ny­bo­je at­šok­ti kaip ka­muo­liu­kui nuo sie­nos, ir pa­ty­rė, kaip ma­lo­nu fi­ziš­kai at­si­lai­ky­ti prieš var­žo­vę.

Nau­jų vei­dų nėra

– Il­gai il­sė­tis jums ne­teks, nes jau ge­gu­žės 5 die­ną pra­si­dės mo­te­rų rink­ti­nės pir­mo­ji tre­ni­ruo­čių sto­vyk­la. Ar ša­lies čem­pio­na­te ra­do­te nau­jų vei­dų, ku­riuos no­rė­tu­mė­te pa­kvies­ti į rink­ti­nę?

– Gai­la, bet nau­jų vei­dų nė­ra. Kai žmo­nių ne­daug, ten­ka ka­bin­tis už šiau­de­lio – bent kiek su­ži­bė­ju­sios krep­ši­nin­kės. Nors jai dar per anks­ti į rink­ti­nę. O dėl žai­dė­jų, ku­rios šį se­zo­ną ko­vo­jo Eu­ro­ly­go­je, o pra­ėju­sį – Eu­ro­pos tau­rės tur­ny­re, esu ga­ran­tuo­ta. Ži­nau, kad jos jau su­pran­ta, kas yra jė­gos krep­ši­nis, grei­tis, nes čia spren­di­mus rei­kia pri­im­ti kur kas grei­čiau.

Pa­ma­žu rink­ti­nė­je vie­tą sau re­zer­vuo­ja Man­tė Kve­de­ra­vi­čiū­tė, Gre­ta Šnio­kai­tė. Ti­kiu, kad Man­tė bus vie­na ly­de­rių. Ir la­bai gai­la per po­rą me­tų ge­ro­kai pa­to­bu­lė­ju­sios Gre­tos – iš­ni­ręs pe­ties są­na­rys pri­ver­tė ją anks­čiau baig­ti se­zo­ną.

Informacija: Saulius Ramoška/Lietuvos žinios