Labas, aš Eglė, kartais Greta, nes jei turi vieną riešutaujančią akį, sunku atskirt, kuri yra kuri. Šiuo metu šiek tiek lengviau, nes Greta linksminasi aikštelėj, o aš šildau suolą. Ir šildysiu dar ilgokai, nes šiais metais trečią kartą turėjau mokytis vaikščiot iš naujo. Visi sako, kad sportas sveikata. Tik ne mano daktaras, kuris trečią kartą į kelią suko varžtus, karpė meniską ir pagamino naują kryžminį raištį.

Nors „trauma“ yra pats baisiausias žodis, bet dėl to perdaug nesinervinu. Ir ne dėl to, kad čia ne pirmas kartais, kaip visokios damos sako: „tai tau čia trečią kart išgyvent lengviau, vis tiek, jau pripratus…“ Tikrai ne, pažiūrėčiau kaip joms būtų lengva, kai tris šeštadienius iš eilės išeitų iš disco nieko nesumedžiojusios.

Ramu dėl to, kad pradedi galvot, jog yra kaip yra. Jei laiko mašinos neturi, tai nieko nebepakeisi, ar liūdėsi, ar pyksi, ar kaltinsi kažką, vistiek taip pat 8 mėnesius turėsi vargt už galinės linijos ir sedėt ant suolo. Arba gali išvis mest tą krepšinį. Ką aš ir padariau po antros operacijos. Bandžiau susirast naują gyvenimą ant snieglentės, riedlentės, banglentės, motociklo, dviračio. Buvo visai smagu, bet tas krepšinis mane persekioja, prisiekiu. Negaliu nežaist, tik jis man įdomus, visa kita atsibosta. Išskyrus žvejybą. Ir profesionali krepšininkė skamba šiek tiek geriau nei profesionali ešeriukų gaudytoja 🙂

Aišku, sedėt ant suolo ir laukt kol pagaliau įleis mane pažaisti į tą smėlio dėžę baisiai sunku, nes, atrodo, išbėgčiau ir gal neprigrybaučiau tiek, kiek Greta. Bet žinau, kad pradžioje vėl būsiu nulis kablelis nulis ir reiks bent dviejų maximos maišų, kad galėtum susikraut visus savo grybus.

Informacija: Sportin.lt