Sophia-AleksandraviciusVilniaus „Kibirkšties-VIČI“ komandos legionierė Sofija Aleksandravicius Lietuvoje lankosi ne pirmą kartą, ji moka pagrindinius žodžius, kelias tradicines lietuviškas dainas ir šokius. Tačiau 198 cm ūgio krepšininkė profesionalioje savo karjeroje žengia pirmuosius žingsnius. Jungtinėse Amerikos valstijose gimusi S.Aleksandravičius paskutinius ketverius metus vilkėjo „Davidson“ universiteto aprangą, o kelią link krepšinio olimpo pradeda savo protėvių šalyje.

Sophia-AleksandraviciusMy last name Aleksandravicius always confused people in America, they always assumed I was Lithuanian not American! A local paper once wrote a story that I was a Lithuanian immigrant, which is pretty funny. It is nice to be in a country where last names are just as long and not something people struggle to pronounce. 

„Mano abu seneliai gimė Lietuvoje, todėl nuo pat mažens man buvo skiepijama lietuviška kultūra ir, žinoma, kalba, – vaikystės prisiminimais dalinasi „Kibirkšties-VIČI“ komandos legionierė. – Kai buvau vaikas, čia atvykdavau į įvairias stovyklas, kuriose mokiausi tradicinių lietuviškų dainų ir šokių. Esu labai laiminga, kad turiu galimybę žaisti Lietuvoje, mano protėvių žemėje. Tai man padeda vėl prisiminti tuos dalykus, kuriuos išmokau būdama maža. Nėra daug amerikiečių, kurie gauna galimybę taip giliai pažinti savo šeimos istoriją. O aš esu čia, nuo kur prasidėjo mano šeimos šaknys“.

S.Aleksandravicius juokiasi, kad tėvynėje jai ne kartą teko pasakoti žmonėms savo istoriją ir dažnai vietinių ji būdavo palaikoma emigrante.

„Mano pavardė yra Aleksandravicius ir ji žmonėms Jungtinėse valstijose dažnai sukeldavo nuostabą, – pasakoja krepšininkė. – Amerikiečiai visada galvodavo, kad aš esu lietuvė, o ne amerikietė. Vietos laikraštis sykį net parašė istoriją, kad esu emigrantė iš Lietuvos, tai buvo tikrai juokinga. Dabar smagu būti šalyje, kur ši pavardė ir yra pavardė, o ne kažkoks žodis, kurį visiems sunku ištarti“.

S.Aleksandravicius Lietuvoje šiuo metu jau du mėnesius. Nors jauna mergina lankėsi mūsų šalyje vaikystėje, tačiau dabar ji iš naujo bando pažinti šį kraštą ir mokosi gyventi kitoje aplinkoje.

„Iki šiol buvimas Lietuvoje man suteikia tik puikias emocijas. Lietuva – graži šalis. Vilniaus miestas turi unikalią atmosferą. Man labai patinka stebėti ribas tarp senojo ir naujojo Vilniaus. Man labai patinka keliauti po Vilniaus prekybos centrus, nes tai pats geriausias nuotykis (juokiasi, – red. past.). Stengiuosi paragauti visų patiekalų, kurių nėra Amerikoje“, – vardina legionierė iš JAV.

Aukšta mergina džiaugiasi, kad beveik visur Lietuvoje įmanoma susikalbėti jos gimtąja kalba. Krepšininkė prisipažįsta, kad prieš atvykdama į naują komandą šiek tiek nerimavo, tačiau dabar jaučiasi labai gerai.

„Komandos merginos ir treneriai buvo labai draugiški ir mane sutiko šiltai, – tikina S.Aleksandravicius. – J.Štreimikytė-Virbickienė man labai padeda, ji puiki trenerė. Stengiuosi išmokti kiek galima daugiau, noriu viską pasiekti greitai ir sėkmingai pradėti savo karjerą. Merginos man padėjo tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Krepšinis Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi, todėl man reikia perprasti kelis dalykus.

Šį sezoną S.Aleksandravicius ir visos Vilniaus komandos laukia dar vienas iššūkis. „Kibirkštis-VIČI“ pirmą kartą klubo istorijoje debiutuos prestižiškiausiame senojo žemyno moterų turnyre – Eurolygoje. Jau grupės varžybose vilnietėms teks kautis su Maskvos srities „Sparta&K“ (Rusija), Salamankos „Perfumerias Avenida“ (Ispanija), Stambulo „Galatasaray“ (Turkija), Pulkovicės CCC (Lenkija), Prahos ZVVZ USK (Čekija), Zagrebo ZBC (Kroatija) komandomis.

„Eurolyga yra viena pajėgiausių lygų visame pasaulyje ir jeigu norime, kad mums sektųsi, tai turime žaisti protingą krepšinį, išpildyti trenerės norus ir grumtis itin kietai, – vardina S.Aleksandravicius. – Kai tu rungtyniauti prieš geriausias Europos ir Amerikos krepšininkes, tai viena pati niekada nelaimėsi. Tačiau jeigu būsime tikrai komanda, kovosime viena už kitą, tikėsime savo jėgomis, tai mes tikrai galime pasirodyti sėkmingai“.

S.Aleksandravičius kartu su „Kibirkšties-VIČI“ merginomis jau penktadienį pradės kovas Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Sostinės klubas kausis su praėjusio sezono finalininkėmis Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“ krepšininkėmis.

„Esu naujokė komandoje ir profesionaliame krepšinyje, todėl mano tikslas yra kuo daugiau išmokti ir tobulėti. Stengsiuosi kiek įmanoma daugiau padėti savo komandai“, – tikina S.Aleksandravicius.

S.Aleksandravicius stengiasi priprasti prie europietiško krepšinio. Vidurio puolėjos ir sunkiojo krašto pozicijose galinti žaisti aukštaūgė jau išbandė jėgas dviejuose turnyruose Druskininkuose ir viename Jaketerinburge. Rusijoje „Kibirkštis-VIČI“ rungtyniavo su Eurolygos čempionėmis UMMC krepšininkėmis ir „Energija“ ekipa, o S.Aleksandravicius aikštėje vidutiniškai praleisdavo po 16 minučių, pelnydavo 9,5 taško, atkovodavo 3,5 ir perimdavo 1,5 kamuolio. Paskutiniame sezone vilkėdama „Davidson“ universiteto aprangą amerikietė vidutiniškai pelnydavo po 16,5 taško, atkovodavo 9,9 kamuolio ir atlikdavo 1,7 rezultatyvaus perdavimo.

„Europos krepšinis nuo amerikietiško skiriasi keliomis taisyklėmis, tačiau visas jas galima greitai perprasti“, – mano krepšininkė. – Žinoma, krepšinyje visame pasaulyje svarbiausia yra pelnyti taškus, tačiau prireiks šiek tiek laiko kol visiškai galėsiu prisitaikyti prie europietiško krepšinio. Niekas negimė viską mokėdamas. Daug dirbu ir stengiuosi mokytis kiekvieną dieną“.

S.Aleksandravicius dar tik ruošiasi debiutui „Kibirkšties-VIČI“ komandoje oficialiose rungtynėse, tačiau mergina šypsosi ir teigia, jog turi dar vieną svajonę. Krepšininkė ateityje viliasi vilkėti Lietuvos moterų krepšinio rinktinės aprangą.

„Žinoma, ateityje labai norėčiau vilkėti Lietuvos moterų rinktinės marškinėlius. Noriu gauti lietuvišką pasą, tai bus pirmas žingsnis link mano svajonės išsipildymo, – pasakoja S.Aleksandravicius. – Mano agentas teigia, jog aš turiu galimybę vilkėti Lietuvos rinktinės aprangą ir mes abu tikime, kad ši mano svajonė gali išsipildyti. Tai būtų puiki pradžia mano profesionalios krepšininkės karjeroje. Lietuva man daug reiškia, juk čia mano senelių žemės. Būtų puiku žaisti šioje komandoje, aš suprasčiau ką kalbą komandos draugės ir nebūčiau tik eilinė natūralizuota krepšininkė.

2013-10-18 17:30 val.
Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“ – Vilniaus „Kibirkštis-VIČI“
Vieta: Garliavos sporto centras (Vasario 16-osios g. 8, Garliava)
Rungtynes TIESIOGIAI transliuos LMKL.lt

Since both sets of my grandparents were born in Lithuania I was fortunate to be raised learning some of the culture, including the language. When I was a child I use to go to Lithuanian camp where I learned traditional Lithuanian songs and dances. I feel very fortunate to be able to play in the country of my ancestors because it helps to connect all of the things I learned as a child; there aren’t many Americans who receive the opportunity to live and learn the traditions in their family history.
I would feel honored to have the opportunity to play on the Lithuanian national team and obtaining a Lithuanian passport is the first step to making that a possibility.
My basketball agent presented me with the opportunity to play in Lithuania, we both believed it would be a great start to a professional career. Being able to play in a country where I can understand a fare amount of the language is a big advantage and made the transition feel less foreign.
So far being in Lithuania has been a great experience, the country is beautiful, the city of Vilnius has such a unique vibe; I particularly love exploring the differences between old and new town. One of my favorite things to do is go to the supermarket because it is an adventure! I’ve loved trying all the different foods we don’t have in America.
The team’s coaches and the girls have been very welcoming. Coach Jurgita Streimikyte-Virbickiene  is very knowledgeable and I have tried to learn as much as can, as quickly as I can, given all of her experience playing professionally. The girls have been very helpful in showing me the plays and giving tips on the differences in the game here.
As a rookie my goals are to try and absorb as much knowledge as I can from my teammates and coaches and contribute to the team’s success in anyway I can.
Euroleague is one of the best leagues in the world and to be successful I think we will have to be extremely mentally disciplined and tough. When you are playing against European and American superstars it is easy to get distracted but by sticking together as team and believing in our abilities we can be successful.
European basketball has certainly taken some getting use to with different rules but it’s all about adjusting. The same thing applies to playing, in trying to adapt my game from university to professional playing it will take some time to find what works and what doesn’t’; nothing makes up for experience which I try to gain in each game and practice.

Sofija Aleksandravicius.