Kelerius metus Graikijos, Turkijos ir Lenkijos krepšinio klubuose laimės ieškojusi Gintarė Petronytė praėjusių metų pabaigoje sugrįžo į Lietuvą. Krepšinio specialistų nuostabai, viena geriausių mūsų šalies krepšininkių papildė vos pirmą sezoną gyvuojančią Vilniaus „Kibirkštis-Tichė-Iki“ ekipą. 195 cm vidurio puolėjos sugrįžimas pagyvino Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) sezoną ir įpūtė gaivų intrigos gūsį prognozuojamoje kovoje su daugkartinėmis čempionėmis – Kauno „Viči-Aisčių“ krepšininkėmis.
Petronytės sugrįžimas į LMKL čempionatą pranoko drąsiausius lūkesčius. Vilniaus ekipos lyderei užteko ir 15 reguliaraus sezono rungtynių, kad taptų rezultatyviausia (vidutiniškai po 19,5 taško per rungtynes), geriausiai kovojančia po krepšiais (vid. po 13,9 atk. kam.), blokuojančia (vid. po 3,1 bloko) ir naudingiausia (vid. 32,9 naud. balo) lygos krepšininke. Vasario 25 d. rungtynėse su Marijampolės „Sūduva“ Petronytė po krepšiais atkovojo net 29 kamuolius ir pagerino sau pačiai priklausiusį LMKL rekordą (2007 m. gruodžio 1 d. Vilniaus TEO rungtynėse su Šiaulių „Rūta“ Petronytė atkovojo 25 kam. – aut. past.). Mače su „Sūduva“ krepšininkė surinko net 56 naudingumo balus. Tai geriausias šio sezono rezultatas.
2006-2009 metais Vilniaus TEO (dabartinė Kauno „Viči-Aistės“) ekipoje žaidusi Petronytė su šia komanda iškovojo tris LMKL čempionės titulus bei susirinko daugybę kitų trofėjų. Prieš kelias dienas 23-ią gimtadienį atšventusi krepšininkė per pokalbį su „Sporto žmonėmis“ pabrėžė, kad dabar jos didžiausias noras – nukarūnuoti čempiones. Tiesa, net ir su Petronyte „Kibirkštis“ šį sezoną dar nesugebėjo įveikti „Viči-Aisčių“ ekipos. Dvi nesėkmes sostinės krepšininkės patyrė LMKL reguliariame sezone, o vasario 11 d. po atkaklios kovos rezultatu 64:73 varžovėms pralaimėjo ir Garliavoje vykusiame Lietuvos krepšinio federacijos moterų taurės turnyro finale.
– Prieš sezoną neplanavau grįžti į Lietuvą. Sezoną pradėjau Lenkijoje, Polkovico CCC ekipoje. Sutartis turėjo galioti iki sezono pabaigos, bet gruodžio mėnesį abipusiu susitarimu ją nutraukėme. Manęs netenkino vaidmuo komandoje, norėjau daugiau žaisti, o ne sėdėti ant atsarginių suolelio. Be to, su komanda atsisveikino ir mane vasarą pakvietęs treneris. Ir taip išėjo, kad atsidūriau Vilniuje. Kodėl ne „Viči-Aistės“? Tiesiog nesulaukiau kauniečių pasiūlymo. Aš juos suprantu – sezono vidurys, pats kovų įkarštis, gal jie nieko nenorėjo keisti. O „Kibirkštis“ labai aktyviai siekė prisivilioti mane į savo komandą, pateikė konkretų pasiūlymą ir aš jį priėmiau.
– Kauno ekipos strategas Mantas Šernius viename interviu prasitarė, kad Petronytės į komandą nekvietė norėdami sukurti intrigą čempionate, suteikti galimybę ir kitoms ekipoms mesti iššūkį čempionėms.
– Žinote, dabartinė padėtis man tikrai labai patinka. Įdomu žaisti komandoje, kuri turi kovoti dėl kiekvienos pergalės su visomis varžovėmis. Kiekvienos rungtynės mums turi beprotišką reikšmę, niekada nežinai, kaip jos baigsis ir koks bus rezultatas. Be abejonės, susitikimai su „Viči-Aistėmis“ yra išskirtiniai. Tokia padėtis man suteikia papildomo noro, motyvacijos kovoti ir siekti pergalės.
– Man atrodo, kad tikrai realu. Kiek buvo rungtynių, visose jose vyko lygi kova. Nors kaunietės ir šventė pergales, bet jų persvara buvo ne tokia jau akivaizdi.
– Gal tai susiję su tuo, kad manimi pasitiki treneris, aš žaidžiu daug ir mane kol kas lydi sėkmė. Be abejo, reikia pripažinti, kad čempionatas nėra aukščiausio lygio, tačiau ir ne pats silpniausias. Palyginti su tais metais, kai žaidžiau Vilniaus TEO ekipoje, dabar Lietuvoje krepšinio komandos yra lygesnės, dauguma komandų savo gretose turi pajėgių legionierių. Anksčiau dar prieš sezoną buvo galima sudėlioti komandas „į lentynėles“, o dabar yra bent trys ekipos, aršiai kovojančios dėl 2-os vietos.
– Labai gerą įspūdį padarė Kauno r. „Sirenų“ vidurio puolėjos Kristinos Alminaitės žaidimas. Ji smarkiai patobulėjo per šiuos metus, jai labai padėjo ir tai, kad „Sirenose“ ji yra pagrindinė vidurio puolėja, aikštėje praleidžia daug laiko. Jos ūgis – 204 cm, daugiau tokių aukštaūgių Lietuvoje nėra, tad prieš ją žaisti gana sudėtinga. Man tikru atradimu tapo Kauno „LKKA-Aisčių“ vidurio puolėja Laura Svarytė. Jai dar tik 19 metų, nors jos ūgis yra, atrodo, 191 cm, bet ji puikiai atakuoja iš toli, yra labai greita, staigi. Manau, kad tai labai perspektyvi krepšininkė. Beje, perspektyvių krepšininkių, kurios ateityje gali sustiprinti mūsų šalies rinktinę, tikrai netrūksta.
– Legionierės karjerą pradėjote būdama 20-ies, per trejus metus pakeitėte tris komandas. Kodėl nepavyko įsitvirtinti kurioje nors vienoje šalyje bei komandoje?
– Mano pirmasis sezonas su Atėnų „Athinaikos“ ekipa buvo labai geras. Mes laimėjome Graikijos pirmenybes, iškovojome taurę, triumfavome ir Europos taurės turnyre. Per visą sezoną patyrėme vos vieną nesėkmę. Mano vaidmuo komandoje buvo gana svarbus, žaidžiau startinėje sudėtyje. Tikėjomės, kad po tokio sezono savininkai išsaugos komandos branduolį ir mes galėsime žaisti moterų Eurolygoje. Bet Graikijoje prasidėjo finansinė krizė, komanda paprasčiausiai subyrėjo. Karjerą teko pratęsti Stambulo „Galatasaray“ ekipoje. Tai buvo ne mano pasirinkimas, paprasčiausiai turkai manęs labai norėjo ir perpirko dar metus galiojusią sutartį. Patekau į žvaigždžių komandą, pasikeitė ir mano vaidmuo. Žaidžiau nedaug ir rezultatai buvo prastesni. Lenkijoje tikėjausi gauti progą rimčiau pasireikšti, bet dėl įvairių priežasčių nepavyko.
– Ar jau žinote kur žaisite kitą sezoną?
– Manau, kad kol kas dar per anksti apie tai galvoti. Pirmiausia reikia užbaigti šį sezoną. Vilniuje man tikrai labai patiko, todėl ir nusprendžiau iki sezono pabaigos likti „Kibirkštyje“. Šioje komandoje aš atgavau pasitikėjimą savo jėgomis, čia labai šaunus kolektyvas, ekipai keliami ambicingi tikslai. Todėl, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad nesigailiu sugrįžusi į Vilnių.
Informacija: Respublika.lt