33-ejų Vita Kuktienė yra viena labiausiai patyrusių Lietuvos čempionių – Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“ –krepšininkių. T
ačiau 5-erių metų sūnų auginanti sostinės ekipos lyderė amžiaus skirtumų nepaiso – komandoms draugėms dalina ne tik patarimus, bet ir šmaikščias pravardes bei su azartu priima treniruotėse jai metamus iššūkius. Nuolat besišypsanti V.Kuktienė vasarą ketina paplušėti ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje, į kurią sugrįš po 7-erių metų pertraukos.
V.Kuktienė didžiausią dalį savo karjeros praleido Lietuvoje bei rungtyniavo trijuose stipriausiuose šalies klubuose – Vilniaus „Teo“, Kauno „VIČI-Aistėse“ bei Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“. Du pirmieji klubai dėl finansų stygiaus išnyko iš krepšinio žemėlapio.
Tačiau iš Ukmergės kilusi krepšininkė viliasi, kad dabartinės jos komandos neištiks skaudus likimas bei pabrėžia, jog Lietuvai būtina tokia komanda kaip „Kibirkštis“. „Dauguma jaunų krepšininkių lygiuojasi į mus. Jei tokio klubo nebūtų, tada nežinau… Jaunimo paklausus, kur norėtų rungtyniauti ateityje, kaip sutarusios visos mini „Kibirkštį“. Žaisti čia – tai jų svajonė“, – teigė ji.
Be V.Kuktienės ir 35-erių Rimos Valentienės Lietuvos čempionių komandoje taip pat gausu jaunų veidų. Debiutiniame komandos sezone Eurolygoje V.Kuktienė (12,3 tšk., 4,8 atk. kam., 2,3 rez. perd.) buvo tikra komandos lyderė, tačiau išskirtinio statuso komandoje ji nenori.
V.Kuktienė interviu žurnalui SportIN papasakojo apie savo vaidmenį „Kibirkšties-VIČI“ klube, lūkesčius rinktinėje, pasvarstė apie šalies moterų krepšinio skaudulius bei atskleidė, dėl ko treniruočių metu nuolat pešasi su Marina Solopova, ir kokią pravardę yra davusi Eglei Šniokaitei.
– Kartu su R.Valentiene esate vienos labiausiai patyrusių komandoje. Kaip sekėsi rungtyniauti greta jaunimo?
– Jaunimui dar daug ko trūksta. Pernai žaidėme Europos taurėje, šįmet – Eurolygoje, taigi jos po truputį kyla laiptukais. Jei kitais metais vėl rungtyniausime Eurolygoje, dar labiau sustiprės. O mes su Rimute, vis baigiasi sezonas, ir sakome: „gal dar vieną sezoną?“„Gerai“. Baigiasi: „gal dar vieną?“. Matome, kad dar parako yra, tai ir žaidžiame.
Daugumą mūsų skiria dešimt metų ar daugiau. Bet jaučiamės kaip vienmetės. Kalbame, juokaujame – beveik niekas nesiskiria. Tik, kad mes turime grįžti po treniruočių namo pas šeimynas.
– Iš šalies stebint „Kibirkšties“ komandą, atrodo, jog esate ne tik komandos lyderė, bet ir komandos siela.
– Net nežinau… (juokiasi). Myli mane tos panos. Kartais truputį ir pabambu joms, bet tik norėdama gero. Eglė Šniokaitė sako: „Tu mūsų mylimiausia močiutė“ (juokiasi). Kažkiek autoriteto turiu, bet jo nesureikšminu, noriu, kad visos būtume lygios.
O aš vadinu Eglę kaliosu. Ji tokia liesa, tik salotas tevalgo. Dažnai juokauju, sakau jai, kad ji kaip Vitalija Katunskytė – turi skrandyje žiedą, tai ir nestorėja. Suvalgo salotų kelis lapus ir guminukų, ir ji jau pavalgiusi!
– Atrodo, jog visą laiką spinduliuojate pozityvumu. Kaip dažnai Vitą Kuktienę galima išvysti piktą, liūdną?
– Aš ir sakau panoms, jog daugiausia mano raukšlių yra nuo šypsenos (rodo į akių kampelius). Visada juokiuosi, esu linksmas žmogus. Nors būna visko.
Visuomet labai noriu nugalėti. Pavyzdžiui, su Marina Solopova per treniruotes mėgstame snaiperių konkursus. Marina man meta iššūkį: „Esi didžiausia mano konkurentė metant tritaškius. Einame išsiaiškinti santykius“. Atsakau: „Tu mano irgi!“. Ir aiškinamės, draskomės dėl to, kuri nugalės.
– Profesionaliame krepšinyje esate jau 16 metų. Ką pastebėjote per šį laiką apie moterų krepšinį Lietuvoje?
– Situacija per daug nesikeičia. Komandų biudžetai maži, turime nedaug legionierių. Juk vos pavyko surinkti „Utenos“ komandą. Neaišku ir dėl „Kibirkšties“ komandos likimo. Sunkiai sekasi ieškoti naujų rėmėjų, o savivaldybės pinigų neužtenka. Išlaidų reikia daug – varžyboms, kelionėms, reklamai. Rėmėjai padėtų išlaikyti komandą, nusipirktume stipresnių žaidėjų. O dabar, ką turime, su tuo ir žaidžiame.
Žiūrovų taip pat mažai susirenka. Lietuviai nori pergalių. Kai laimime, ateina, o kai Eurolygoje pralošėme 50 taškų, tai skaičius ženkliai sumažėjo. Nors ir nemokamas įėjimas, bet vis tiek… Nežinau, gal mūsų krepšinis per lėtas, gal kitos priežastys. Galbūt reikėtų kokį šou padaryti. Buvo mintis žaisti vilkint aptemptas aprangas. Bet pačios nejaukiai jaustumėmės. Jeigu tu bėgiosi ir galvosi, kad tau nepatogu, tai nesusikoncentruosi į krepšinį. Gal SEL‘as galėtų pagroti per pertraukėles (juokiasi).
O kitur nuvažiuoji – pilnos salės. Šaukia, groja būgnais, nors ir ne už tave serga, bet jauti adrenaliną.
– Nuo 2009 m. rungtyniaujate Lietuvoje. Bet 2006-2007 m. teko išbandyti ir legionierės duonos. Nesinori dar kartą išvykti į užsienį?
– Buvo visokių minčių. Bet, kai esu su vaiku, yra daug sunkiau išvažiuoti. Ir vyras čia turi darbą. Kai pagalvoju, kiek čia liko žaisti. Gal dveji metai, gal daugiau… Nusprendėme, jog geriau likti Lietuvoje. Nors čia mažesni atlyginimai, bet visi esame kartu.
O užsienyje praleisti metai man labai patiko. Žaidžiau Kroatijoje, Prancūzijoje. Abu sezonai buvo labai neblogi. Paskui agentas buvo suradęs vietą Rusijoje, Orenburgo klube, bet su vyru pagalvojome, kad norime vaiko ir padarėme pertrauką. O juk būna krepšininkių, kurios vis dirba, dirba, tų pinigų yra, bet kažko trūksta.
– Nuo 2007 m. nevilkėjote Lietuvos moterų krepšinio rinktinės marškinėlių. Galbūt sugrįšite?
– Anksčiau žaidžiau rinktinėje, bet sunkiai sekėsi pritapti prie trenerio Algirdo Paulausko schemų. Stengdavausi, bet galbūt nesijausdavau iki galo įvertinta, ir galiausiai numojau ranka.
Tačiau šįmet prie komandos vairo stos Mantas Šernius, su kuriuo dirbau VIČI-Aisčių“ klube. Dvejojau, nes nenoriu užimti jaunos žaidėjos vietos. Tačiau treneris sakė, jog esu kviečiama, nes esu reikalinga. Jis nori daugiau patirties, nori, kad patyrusios žaidėjos būtų kaip komandos židinys, aplink kurį suktųsi krepšinis. Jeigu būsiu sveika, nekamuos traumos ir visa kita bus gerai, būsiu pasiryžusi sugrįžti į rinktinę.
„Tai tu eisi į rinktinę?“, – stebisi krepšininkės. Sakau: „Taip, dabar būsiu konkurentė jūsų“, – tai panos juokiasi. Aš joms juokauju, sakau, „gadinsiu visą amžiaus procentą jums“ (šypsosi).
– Esate mama. Sunku suderinti šeimyninį gyvenimą su sportu?
– Anksčiau būdavo sunkiau. Dabar vaikas darželį lanko, vaikšto į krepšinio treniruotes. Bet kai pagalvoji, panos grįžta, ištiesia kojas ir miega, o tu grįžti, gamini valgyti, užsiimi su vaiku, skaitai knygas. Bet be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Be to, už pasiektus rezultatus esu labai dėkinga savo mamai ir vyrui, kurie man daug padėjo.
Norėčiau, kad vaikas būtų pamaina man krepšinyje, bet taip nutinka retai. Sėdėčiau tribūnose, žiūrėčiau, kaip jis žaidžia, visai kaip Zita Kuzminskienė. Aš jai taip pavydžiu, abu vaikai žaidžia krepšinį. Kažkada svajoju tapti Kuzminskiene!
– Kaip įsivaizduojate save baigus karjerą? Galbūt suksite trenerės keliu?
– Vyras sako: „tu ir taip daug atidavei tam sportui, sėdėk namuose, mėgaukis gyvenimu, augink vaikus“. Bet taip negalėčiau. Norėčiau išbandyti save trenerės vaidmeny. Galbūt dirbti su jaunomis mergaitėmis. Labai myliu vaikus. Sakau, kad galėčiau būti arba trenere, arba darželio auklėtoja. Tai juokiasi iš manęs.
Jurgai (Jurgitai Štreimikytei-Virbickienei – „Kibirkšties-VIČI“ trenerei, SportIN) sakau: „Juk tiek reikia kantrybės, aš į tave žiūriu ir galvoju, – gal geriau būsiu darželio auklėtoja…“ (juokiasi).
Informacija: Indrė Leonavičiūtė, žurnalas SportIN