Beveik šešerius metus Rusijoje praleidęs krepšinio specialistas Algirdas Paulauskas teigia legionieriaus duonos prisivalgęs iki soties. 54 metų Lietuvos moterų rinktinės treneris Rusijoje dirbo su moterų klubais – Kursko “Dinamo”, Jekaterinburgo “UMMC”, o pastaruosius dešimt mėnesių treniravo Orenburgo ekipą “Nadežda”. A.Paulauskas jau sugrįžo į Lietuvą ir apie kitą karjeros etapą užsienyje nebegalvoja.
– Prisipažinote, kad į užsienį nebenorite. Liksite Lietuvoje?
– Taip. Kurį laiką pailsėsiu, o tada ieškosiu man patinkančios veiklos Lietuvoje.
– Iki šiol neaišku, ar liekate Lietuvos moterų rinktinės trenerio poste…
– Tiesą sakant, kol kas man nesiūlė pratęsti sutarties. Grįžęs į Lietuvą jau susiskambinau su krepšinio federacijos vadovais. Aptarėme situaciją ir nusprendėme artimiausiu metu susitikti, gal net šią savaitę, bei išspręsti šį klausimą. Noriu, kad nežinia būtų išsklaidyta.
– Norėtumėte ir toliau dirbti su rinktine?
– Į šį klausimą atsakiau birželio mėnesį, kai parskridome iš Europos čempionato. Galiu tik pakartoti – liksiu, jei man bus tai pasiūlyta ir jei į mano vietą neatsiras kitas kandidatas. Manau, kad moterų rinktinei reikia naujų vėjų ir aštresnio proto, tačiau jei nebus kam imtis šio darbo, sutiksiu dirbti toliau. Galėčiau būti ir rinktinės patarėjas, asistentas, galėčiau su šluota net valytoju padirbėti, jei tik to reikia. Galiu ir treneriu būti.
Man labai svarbu, kad sunkų etapą išgyvenantis moterų krepšinis išsilaikytų. Žinau, kiek pastangų į moterų krepšinį įdėjo ankstesnis federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. Žinau, kokios yra problemos, nes jaunių trenere dirba mano žmona Diliara Velišajeva. Kai kuriose sporto mokyklose netgi likviduotos mergaičių krepšinio grupės. Ir vis dėlto dėmesio pagaliau atsiranda, tad reikėtų ir rezultatų.
– Tačiau yra ir gerų dalykų. Štai Vilnius vėl turi moterų Eurolygos komandą.
– Pagaliau – po dvejų metų. O ir tuomet ta komanda buvo išgabenta į Kauną: ji sunkiai vertėsi, mažai kas jai padėjo. Prarasti vietą moterų Eurolygoje buvo tikras nusikaltimas krepšiniui.
Po praėjusio Europos čempionato sakiau – imkime šias merginas ir suburkime moterų Eurolygos komandą, kad žaistų vien lietuvaitės. Taip, kaip buvo Vilniaus “Lietuvos telekome”. Tuomet jame žaidė tik lietuvaitės, ir tik vėliau pasikvietėme legionierių, kai iš Europos taurės patekome į Eurolygą. Netgi Jurgita Štreimikytė-Virbickienė anuomet sugrįžo į komandą. Dabar yra atvirkščiai – visos išsibėgioja. Gintarė Petronytė, Kamilė Nacickaitė galėtų žaisti Lietuvoje, bet pasirinko užsienį.
– Ko šį sezoną tikitės Eurolygoje iš “Kibirkšties-VIČI”?
– Labai smagu, kad ši komanda autobusu nudarda į Lenkiją ir dar sugeba laimėti prieš ganą pajėgią Pulkovicų ekipą CCC. Prieš sezoną “Nadežda” kovojo su “Kibirkštimi-VIČI” turnyre Druskininkuose, ir vilnietės paliko puikų įspūdį – žaidė gerą, protingą krepšinį. Reikia naudotis kiekviena pergale ir nuosekliai dirbti, nes moterų krepšinio situacija Lietuvoje sunki. Vilniaus komandai linkiu pasirodyti kuo sėkmingiau. Ir kad nereikėtų į atsakomąsias rungtynes su Salamankos “Perfumerias Avenida” į Ispaniją vykti autobusu.
Informacija: Vilmantas Remeika, Lietuvos žinios