Legendinės Vilniaus moterų krepšinio komandos "Kibirkštis" pavadinimą perėmę naujojo klubo vadovai žada sostinei sugrąžinti ir ankstesnę šlovę. Vilniaus "Kibirkštis", vėliau jos tradicijas tęsusios "Lietuvos telekomo" ir TEO komandos sėkmingai reprezentavo mūsų sostinę SSRS ir užsienyje. Kai TEO komanda persikėlė į Kauną ir buvo perkrikštyta į "VIČI-Aistes", Vilnius liko it musę kandęs.

Moterų krepšiniui neabejingų žmonių pastangomis pernai rugsėjį įkurtas klubas "Kibirkštis-Tichė-IKI". Per mėnesį surinktos žaidėjos spalį jau debiutavo Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL).

"Manėme, kad "Kibirkštis" išnyko visiems laikams. Šio vardo sugrįžimas – mums didžiausia dovana," – džiaugėsi kadaise legendinio klubo garbę gynusios Angelė Rupšienė ir Zita Kuzminskienė.

Debiutas palydėtas medaliu

Vilniaus MRU ekipos pagrindu suburta "Kibirkštis-Tichė-IKI" šį sezoną dalyvauja LMKL čempionate, kovėsi Baltijos krepšinio lygos (BWBL) ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybose.

Ekipos vairas patikėtas treneriams Tadui Stankevičiui ir Diliarai Velišajevai. Pirmąkart su moterimis dirbantis T.Stankevičius praėjusį sezoną treniravo Vilniaus "Perlo-MRU" vyrus, kurie Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) užėmė aštuntąją vietą. Asistentė D.Velišajeva, Lietuvos moterų krepšinio rinktinės stratego Algirdo Paulausko žmona, yra žaidusi "Lietuvos telekome".

Jau per pirmus penkis gyvavimo mėnesius sostinės ekipa įrodė, kad LMKL senbuvės turi skaitytis su naujoke. Šių metų pradžioje "Kibirkštis-Tichė-IKI" iškovojo pirmąjį titulą – tapo LKF taurės turnyro vicečempione. Šio klubo žaidėjas įvertino ir šalies krepšinio gerbėjai – LMKL debiutantė aštuoniolikmetė Vita Žilinskaitė pelnė titulą "Mis krepšinis".

"Kibirkšties-Tichės-IKI" varžovėms šį sezoną daugiausia bėdų pridaro Gintarė Petronytė. Vidurio puolėja per 13 LMKL rungtynių vidutiniškai surenka 18,7 taško ir 13,6 karto atkovojo kamuolį. Pagal šiuos rodiklius ji pirmauja lygoje. Po 15,5 taško prideda jos komandos draugė Kristina Vengrytė.

16 pergalių per 25 rungtynes iškovojusios vilnietės šalies čempionate žengia ketvirtos, tačiau neketina tuo apsiriboti. Dėl aukščiausių pozicijų LMKL kovojanti "Kibirkštis-Tichė-IKI" vakar sulaukė pastiprinimo – komandą papildė 188 cm ūgio Laima Rickevičiūtė. Šį sezoną "Kibirkštis-Tichė-IKI" pasirengusi užlipti ant pjedestalo. To jai linki ir ištikimiausios gerbėjos – legendinės "Kibirkšties" krepšininkės.

Užplūsta malonios emocijos

"Kibirkštis" – mielas žodis, o prisiminimai labai geri. Smagu, kad Vilnius vėl turi normalią komandą, nes pastaruoju metu sostinei atstovavo universiteto žaidėjos, – sakė 15 metų "Kibirkštyje" rungtyniavusi A.Rupšienė. – Šis pavadinimas turi gražią istoriją ir gilias šaknis. Naujoji komanda džiugina ir mane, ir kitas senąsias kibirkštietes."

Keturis SSRS čempionato bronzos medalius su Vilniaus komanda laimėjusi (1969, 1971, 1972 ir 1984 metais) A.Rupšienė viliasi, jog kitąmet sostinės klubas taps stipriausias Lietuvoje, ir neabejoja, kad jau šį sezoną vilnietės užlips ant prizininkių pakylos.

Dukart olimpinės, dukart pasaulio ir triskart Europos čempionės A.Rupšienės manymu, atgaivintos "Kibirkšties" žaidėjos vargiai žino legendinio klubo istoriją.

"Argi jos gali žinoti Zitą Bareikytę, Larisą Vinčaitę? Nemanau, – pati sau atsakė A.Rupšienė. – Gal jos pažįsta mane kaip trenerę, nes ne vieną jų treniravau. Tačiau informacijos apie senąją "Kibirkštį" juk nėra. Abejoju, ar jos žino, kad "Kibirkštis" SSRS čempionate iškovojo bronzos medalius net keturis kartus."

Nuo 1972-ųjų "Kibirkšties" aprangą vilkėjusi Z.Kuzminskienė neslėpė, kad geros emocijos ją užplūsta žiūrint "Kibirkšties-Tichės-IKI" žaidimą.

"Kai turime laiko ir jei netingime, mes, veteranės, visada einame pažiūrėti naujosios Vilniaus komandos žaidimo, – sakė buvusi kibirkštietė. – Kai tik ekipa susikūrė, nerimavome, kaip viskas bus. O dabar matydama šias merginas prisimenu save jaunystėje. Ir stebiu jas su baltu pavydu. Mes juk neturėjome tokių sąlygų: salė puiki, jos aprangą tik keičia…"

Iš savo jaunystės ponia Zita prisimena sunkų darbą komandoje, o maloniausi momentai – pergalės. Du sūnus krepšininkus – Saulių ir Mindaugą – užauginusiai veteranei įstrigo SSRS Tautų spartakiada, kai Vilniuje iškovojo bronzos medalį.

"Mūsų laikais daug rungtyniaudavome sostinės Sporto rūmuose, jie būdavo pilnutėliai. Jei bus pergalių, žiūrovų sulauks ir dabartinės kibirkštietės. Komandos pavadinimas juk asocijuojasi su pergalėmis", – šypsojosi Z.Kuzminskienė.

Ar stebėdama "Kibirkšties-Tichės-IKI" kovas mato krepšininkę, kurios žaidimas primintų ją pačią? "Sigita Galdikaitė turi nuojautą ir laiku atsiduria po krepšiu ir atkovoja kamuolį. Ir aš tokia buvau, – atskleidė Z.Kuzminskienė. – Nebuvau aukščiausia, bet sugebėdavau atkovoti kamuolį pranokdama vidurio puolėjas. Toks buvo mano darbas aikštelėje. Panašiai žaidžia ir Sigita."

Lyginti negalima

Legendinės "Kibirkšties" krepšininkės vieningai sutaria, kad krepšinis labai pasikeitęs.

– Ar bandote lyginti aną ir šią komandą?

– A.Rupšienė: Negalima lyginti. Dabar gali žaisti, kaip nori, ant tavęs niekas nešaukia. Juk ir treniruočių procesas kitas, ir varžybų ritmas pasikeitęs. Kiti laikai.

– Z.Kuzminskienė: Mūsų laikais buvo daugiau taktikos, dabar daugiau greičio. Be trenerio Algio Gedmino leidimo negalėjome jokios atakos suregzti, derinio pasirinkti. Dabar žaidėjos gali daugiau improvizuoti, kovoja viena prieš vieną. Tiesa, tais laikais sportuojančių moterų nebuvo daug, tad treneriai neturėdavo iš ko rinktis. A.Gedminas mus surinkdavo iš kaimelių, rajonų. Dabar žaidėjų pasiūla didesnė. Ir atlyginimai didesni, krepšininkės jau gali užsidirbti ir susikurti gyvenimą iš aikštelėje uždirbtų pinigų. Mes irgi nebuvome nuskriaustos, bet mums buvo sunkiau.

– Dabartinės žaidėjos sutartinai išskyrė nepakartojamą atmosferą komandoje. Kokios nuotaikos tvyrodavo jūsų "Kibirkštyje"?

A.R.: Buvo daug baimės, nesusipratimų, pykčio. Daug ko tada buvo. Tada žaisdama išmokau ir daug gero, ir blogo. Vėliau 20 metų Lietuvos olimpiniame sporto centre treniruodama mergaites panaudojau įgytą patirtį ir mokiausi dirbti naujoviškai.

Z.K.: Nežinau, kaip dabar, bet mes labiau bijodavome trenerio. Dabar – žaidėjos susipyko ir gali išeiti, nes krepšinio klubų daug. O mes buvome įsikibusios į komandą, nes neturėjome pasirinkimo. Į Rusiją žaisti mūsų nekvietė, tai dar nebuvo įprasta. Mes laikėmės savo vietos, kad tik neišmestų."

Pavadinimas įpareigoja

Pasak klubo vieno steigėjų ir komandos vadovo Rosvaldo Gorbačiovo, legendinės komandos pavadinimo grąžinimas – ne tik duoklė miestui, moterų krepšiniui, bet ir didelis įpareigojimas visai komandai.

"Kibirkštis" sugrįžo ir manau, kad tai nebus kaip meteoras, kuris sužibėjo ir užgeso", – tikino vadovas.

R.Gorbačiovo teigimu, kolektyvas labai draugiškas. Tai išliko net tuomet, kai sezono pradžioje ekipai nesisekė, nes žaidėjos per rungtynes bandė pratintis viena prie kitos.

"Kibirkšties-Tichės-IKI" treneris T.Stankevičius, girdėjęs apie legendinės komandos trenerio šviesaus atminimo A.Gedmino darbo metodus, teigė nesąs šiurkščių metodų šalininkas.

"Teko girdėti apie A.Gedmino treniravimo metodus. Tikrai jais nesinaudoju, – sakė 38-erių strategas. – Mano kitoks požiūris į žmones. Nors su moterimis anksčiau nedirbau, nemanau, kad dabar būtų galima jas treniruoti pagal nesą metodiką. Juk dabar ir greičiai kiti."

Jo įsitikinimu, šiais laikais rungtynes laimėti arba pralaimėti galima jų dar nepradėjus: "Jei drabužinėje nėra šypsenos, pokštų, kovojant bus problemų. Žaidėjas iškart perspėjau – po rungtynių yra ir mama, ir tėtis, ir žmonės, su kuriais norite praleisti visą gyvenimą, o per rungtynes jūsų geriausios draugės yra komandos žaidėjos."

Gruodžio pabaigoje sostinės klubą sustiprinusi geriausia 2009 metų Lietuvos krepšininkė G.Petronytė pripažino, kad jai "Kibirkšties" pavadinimas asocijuojasi su giliomis moterų krepšinio tradicijomis. Sportininkė tikisi, kad netolimoje ateityje intrigos įneš nepakartojamos Vilniaus ir Kauno komandų dvikovos.

KAIP GIMĖ KOMANDA

Klubo vadovas Rosvaldas Gorbačiovas: "Lietuvos krepšinio federacija ir LMKL vadovybė norėjo sostinėje suburti pajėgią komandą, mane ši idėja užkrėtė. Įkūrėme viešąją įstaigą ir klubas žengė pirmuosius žingsnius. Ilgai sukome galvas dėl pavadinimo. Su rėmėjais susėdome prie stalo, siūlėme įvairius variantus. Kažkas ištarė "Kibirkšties" pavadinimą. Kuo daugiau diskutavome, tuo labiau jis mums tiko. "Kibirkštis" daugeliui asocijuojasi su moterų krepšiniu. Šis vardas lengvai prigijo.

Susibūrėme tik rugsėjo pradžioje, o LMKL čempionatas startavo po mėnesio. Jaunos žaidėjos, pabendravusios su veteranėmis, tarp kurių yra ir olimpinių, ir Europos čempionių, supranta, kad šį komanda visuomet turi sau kelti ambicingus tikslus. Šis vardas įpareigoja niekada nenuleisti rankų, demonstruoti kovotojų charakterį, turėti savo žaidimo stilių, krepšinio jėgą, kurią demonstravo legendinė "Kibirkštis". Jau dabar užsienyje žaidžiančios krepšininkės mato, kaip mums sekasi, ir ne viena nori grįžti į Vilnių. Tad Vilnius gana greitai turės europinio lygio komandą."

Informacija: Saulius Ramoška, Lietuvos žinios