Per “LTeam” olimpinį žiemos festivalį olimpinę mylią (1988 m) bėgusi Jurgita Štreimikytė-Virbickienė trasoje turėjo puikių partnerį – savo vyrą, Atlantos olimpinių žaidynių dalyvį maratonininką Dainių Virbicką. Olimpinę mylią bėgo ir jų 11-metis sūnus Tomas. Po bėgimo žinomų sportininkų šeimos laukė dar viena pramoga – Druskininkų vandens parkas.
„Su Dainiumi distancijoje bėgome kartu, o Tomas – su jaunimu. Stengiausi išlaikyti tą tempą, kuris Dainiui tikrai netiko, bet jis manęs nepaliko, vis skatino ir ragino bėgti greičiau. Prisiminiau laikus, kai aktyviai sportavau – mes rengdavomės sezonui ir kartu pabėgiodavome. Dainius bėgdavo lengvai, o aš dusdavau. Dabar buvo lygiai tas pats, niekas nepasikeitė“, – šypsodamasi sako Jurgita.
Ar pirmą sykį bėgote visi kartu?
Ne, ne pirmą sykį. Kartu esame bėgę ne vieną kartą. Tik aš „komandoje“ būdavau rečiau, nors bėgti visiems kartu visada norisi. Tačiau vasarą dažnai tekdavo darbuotis Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treniruočių stovyklose.
Jeigu atsiranda laiko tarpas, nebūna stovyklų, tai, Dainiui su vaikais vykstant į varžybas, stengiuosi prie jų irgi prisijungti. Gal ne tiek bėgu, bet būnu šalia, padedu morališkai.
Kaip sugalvojote bėgti olimpinę mylią?
Dainius pasakė, kad Druskininkuose dalyvaus su savo mokiniais, tai ir aš prie jų prisijungiau. Patiko šio bėgimo idėja: olimpinė mylia – mėgėjų bėgimas, jokios ne varžytuvės. Didysis sportas dabar labai keičiasi, jame visko daug – ir konkurencijos, ir politikos, dopingo, užkulisinių dalykų.
Sportas turi vienyti: žmonės tarpusavyje vienas su kitu turi bendrauti, pasitikrinti jėgas, sporte jokiu būdu neturi būti didelės agresijos. Turi būti sveika konkurencija. Olimpinė mylia labai patiko, ta distancija man, krepšininkei, buvo kaip tik. Pasitaikė nuostabus oras, tačiau bėgti asfaltu buvo peilis mano sąnariams.
“LTeam” olimpinis žiemos festivalis Druskininkuose sutapo su Valentino diena. Viskas susijo su meile sportui, šeimynine meile, meile darbui, draugams, artimiesiems.
Gyvenate Trakuose, ar bėgimas yra jūsų dienotvarkėje?
Pabėgioju labai retai, nes nelabai turiu laiko. Dabar, tikriausiai, po truputį dėl savęs reikės pradėti bėgioti, pasekti vyro pavyzdžiu. Jis šiemet su savo mokiniais jau dalyvavo bėgimuose Jonavoje, Kėdainiuose.
Iš mano dienotvarkės mankšta šiuo metu nėra visiškai išbraukta, truputį mankštinuosi su komanda. Padirbu su treniruokliais. Kai baigiau savo aktyvią krepšininkės karjerą, absoliučiai nieko nesinorėjo daryti, organizmas buvo pervargęs ir nenorėjo jokio fizinio krūvio.
Vėliau iš inercijos dar užkamšydavau skyles, bet, jas bekamšydama, gavau čiurnos traumą ir pasakiau, kad užteks. Didelio poreikio sportuoti nėra, bet, kad nesustengtų kūnas, kažkiek norisi pajudėti.
Ar gali teigti, kad bėgimas – sunki lengvosios atletikos rungtis?
Jeigu sportuoji profesionaliai, kiekviena sporto šaka yra savotiškai sunki. Bėgimas yra įvairus: sprintas, vidutiniai ir ilgieji nuotoliai. Kaip ir krepšinyje, bėgimuose irgi yra tam tikra taktika. Tačiau krepšinyje mažiau kaip per 1 sek. turi priimti tam tikrus sprendimus, reikalingas labai didelis judesių arsenalas. Visus tuos dalykus turi koordinuoti su komandos draugais.
Informacija: Marytė Marcinkevičiūtė, Sportas.info
Nuotrauka: Tomas Gaubys