Gitautas Kievinas svajojo apie darbą sostinėje. Nuo šio sezono pradžios jis prisijungė prie Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ moterų krepšinio komandos, tapo vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko asistentu. 32-ejų krepšinio specialistas taip pat svajojo ir apie gimtojo miesto ekipos treniravimą.

Šią savaitę 60-metis A.Paulauskas paskelbė apie atsistatydinimą, tad G.Kievinas užėmė jo postą. Giliai širdyje dar liko svajonė apie vadovavimą Lietuvos rinktinei, bet iki šio tikslo įgyvendinimo dar teks palaukti.

Prieš atvykdamas į sostinės klubą, kaip jau rašėme, G.Kievinas dirbo Ukmergės „Vilkmergės“ komandoje, kurią praėjusiame sezone išvedė į šalies pirmenybių finalą ir pasipuošė sidabro medaliais. Ukmergiškės dėl Lietuvos čempionių trofėjaus tuomet kovėsi pirmą kartą istorijoje. Treneris su Ukmergės komanda aukščiausioje lygoje praleido trejus metus.

Šį sezoną „Kibirkšties-MRU“ komanda toliau tęs kovą Baltijos lygoje, kur jau pateko į finalo ketvertą bei varžysis Lietuvos čempionate. Šiuo metu vilnietės per aštuonis susitikimus yra iškovojusios aštuonias pergales, o Baltijos lygoje per 14 rungtynių yra pasiekusios 11 pergalių. Vilnietės savo jėgas taip pat išbandė ir Europos moterų krepšinio lygoje (EWBL). Per septynis mačus pasiektos dvi pergalės ir užimta šeštoji vieta tarp aštuonių komandų. O Karalienės taurės finalas „Kibirkščiai-MRU“ baigėsi nesėkme prieš titulą apgynusias Kauno „Aistes-LSMU“ – 71:79.

G.Kievinas prie „Kibirkšties-MRU“ vairo debiutuos šiandien. Vilnietės namie 18.30 val. susikaus su Klaipėdos „Neptūnu“.

– Ar žinia, jog A.Paulauskas traukiasi iš vyriausiojo trenerio pareigų, jums buvo netikėta? – „Vakaro žinios“ paklausė Gitauto Kievino.

– Kažkiek, aišku, tai buvo naujiena. Kaip ir visada atėjome į treniruotę, treneris mūsų jau laukė aikštelėje. Sušukome komandos šūkį ir tuomet treneris pasakė, kad traukiasi. Manau, ne tik aš buvau šokiruotas, ir komandos žaidėjos buvo nustebusios, kad taip atsitiko. Net šiek tiek susigraudinau, juk momentas neeilinis. Ir niekada tokioje situacijoje nėra smagu ateiti į tas pareigas. Tačiau mes esame profesionalai ir nieko nepadarysi.

– Prieš atvykstant į „Kibirkšties-MRU“ komandos trenerių štabą, sakėte, jog A.Paulauskas yra vienas geriausių Lietuvos trenerių ir nekantraujate su juo dirbti. Ko per tą laiką, kai kartu dirbote, iš jo išmokote?

– A.Paulauskas man buvo ne tik kolega, jis tapo ir geru draugu. Taigi kažkiek esu įsižeidęs ir piktas, kad man šio sprendimo nepranešė anksčiau. Galvojau, kad mes viską dėliojamės kartu. Dabar man, tiesiog kaip ir visiems, pasakė, kad išeina, traukiasi. Sužinojau po fakto. Galbūt būčiau jį atkalbėjęs. Manau, galima buvo pranešti man anksčiau. Galbūt kažkaip iš tos situacijos būtume išsirutulioję. Be abejonės, pradžioje dirbti su juo buvo sunku, nes anksčiau nesu buvęs trenerio asistentu, visuomet dirbau vyriausiuoju treneriu. Savo trenerio karjerą pradėjau nuo vyriausiojo trenerio pareigų, o atvykus į Vilnių teko persiorientuoti ir mokytis būti labiau šone. Nežinau, kiek man tai pavyko. Tačiau gyvenau kiekvienomis rungtynėmis, emocijos ir noras būti aikštelėje yra milžiniškas. A.Paulauskas turi įdomių idėjų, minčių. Dabar, laikui bėgant, reikės viską susidėlioti iš naujo – kažką paimti iš jo, kažką pridėti savo.

– Ar sunku buvo priimti sprendimą tapti vyriausiuoju treneriu, ar net nesvarstėte ir iškart sutikote?

– Klubo direktorius paklausė, ar sutinku perimti komandos vairą, ar reikia ieškoti naujo žmogaus. Tačiau koks karys nenori būti generolu. Komandai dabar sunku, esame truputi „pritrenkti“ po Karalienės taurės finalo. Tačiau tikslas yra atgaivinti komandą psichologiškai bei paruošti svarbiausioms kovoms sezono pabaigoje.

– Kaip manote, ko „Kibirkščiai-MRU“ pritrūko Karalienės taurės finale?

– Negalima sakyti, jog tik žaidėjos arba tik treneris kaltas. Manau, visi turime prisiimti atsakomybę, turime būti teisingi žmonės ir patys sau. Mes su vyriausiuoju treneriu kalti, kad nesugebėjome paruošti komandos psichologiškai, taktiškai. Žaidėjos kaltos, kad nesugebėjo žaisti taip, kaip buvo įpratusios. Esame juk ir anksčiau žaidę su „Aistėmis-LSMU“. Mūsų žaidėjas iš vėžių išmušė geras varžovių trenerių „namų darbų atlikimas“. Varžovės puikiai žinojo mūsų derinius, mes dėl to pasimetėme. Paprasčiausiai reikėjo žaisti, pritrūko kūrybos, ugnelės. Toks jausmas, kad aikštelėje bėgiojome jau žinodami savo likimą.

– Turbūt sudėtinga, kai vairą perimate sezono viduryje, o ne nuo pradžių. Tačiau galbūt ketinate įnešti ir kažkokių permainų?

– Kažkiek po truputį bandysime kai ką keisti. Tačiau tai tikrai nebus radikalios permainos. Merginos jau įpratusios prie buvusio žaidimo, buvusio darbo. Tiesiog pirmiausia reikia „sutvarkyti“ žaidėjų galvas, paskui žiūrėsime, ką galime pakeisti, patobulinti savo žaidime. Manau, dabar reikia viską pradėti nuo gynybos, jai skirti daugiau dėmesio.

– Ar jau žinote, kas bus jūsų naujuoju asistentu?

– Iš tikrųjų nežinau. Yra įvairių pamąstymų. Pradžioje, manau, būsiu vienas. Tačiau tai man nebus naujiena. Ukmergėje ilgą laiką dirbau vienas. Taigi ir čia nieko blogo neatsitiks, esu prie to įpratęs.

– Prieš sezoną teigėte, jog darbas „Kibirkšties-MRU“ klube yra viena iš jūsų svajonių. Ar čia radote tai, ko tikėjotės?

– Klubu esu patenkintas. Viskas čia yra tvarkoje. Nei buvęs treneris, nei aš nesame sulaukę kažkokio spaudimo, su mumis gražiai elgiasi. Manau, Lietuvoje tai yra klubas numeris vienas. Kalbant apie žaidėjas, prie komplektacijos ir man teko prisidėti. Atėjo žaidėjų ir iš Ukmergės, kurias norėjau matyti čia. Taigi, manau, radau viską, ko reikia. Dabar belieka atsigauti psichologiškai, radikaliai žaidimo braižo tikrai nereikia keisti.

– Pirmą kartą dirbote trenerio asistentu. Prieš imantis pastarųjų pareigų buvo kalbų, jog tai žingsnis atgal. Jūs taip nemanėte?

– Manau, jog kiekvienas tavo darbas yra žingsnis į priekį. Žmonės, kurie sako, jog žengiu atgal, mato tik mano situaciją varžybų protokole. Tačiau trenerio asistentas taip pat dirba kaip ir treneris, jie sprendimus priima kartu. Galvoju, kad čia viskas yra gerai, nebuvo žingsnio atgal. Tai buvo gera mokykla, kažkokių idėjų perėmimas. Tikrai netikėjau, kad taip greitai tapsiu ir vyriausiuoju treneriu. A.Paulauskas buvo užsiminęs, kad kitais metais, jeigu kas, galėsime apsikeisti pareigomis. Taigi šiais metais jokių permainų tikrai nesitikėjau.

– Kaip vertinate „Kibirkšties-MRU“ pasirodymą šį sezoną tiek Lietuvos čempionate, tiek Baltijos lygoje?

– Dabartinė situacija yra nebloga. Dabar užimamos vietos turnyrinėse lentelėse aukštesnės ir negalėjo būti. Baltijos lygoje Rygos TTT (Latvija) kol kas kažin ar galime pasipriešinti. Lietuvos čempionate užimame pirmąją vietą, žengiame be pralaimėjimų. Kažko daugiau tikėtis būtų naivoka. EWBL norėjosi geresnių rezultatų, norėjosi patekti į atkrintamąsias varžybas. Karalienės taurės turnyre, žinoma, norėjome laimėti. Tačiau yra, kaip yra. Nereikia gręžiotis atgal, o tiesiog judėti į priekį. Turime pamiršti pastarąsias rungtynes. Šį kartą medalių spalva buvo ne tokia, kokios tikėjomės. Tačiau sezono gale noriu, kad merginos pasiektų aukščiausius tikslus. Jos tikrai to vertos, dirba, stengiasi per treniruotes. Kažkiek išmušė iš vėžių traumos, pastaruoju metu buvo sudėtinga. Bet nereikia ieškoti pasiteisinimų, reikia toliau dirbti.

– Esate užsiminęs, jog svajojate ir apie Lietuvos moterų rinktinės vairą. Dar neatsisakėte šios svajonės?

– To visada norisi, ši svajonė nesikeičia. Tačiau reikia būti realistu. Rinktinė yra politika, o klubas yra tavo darbų veidrodis. Kažkada rinktinę treniruosiu, tačiau nežinau, kokią rinktinę. Esu sau tai pažadėjęs.

– Kaip manote, ko trūksta mūsų moterų rinktinei, kad pastaraisiais metais vis nepavyksta patekti į pagrindinius turnyrus?

– Daug kas sako, kad nėra žaidėjų. Galiu visus nuraminti, jos yra ir žaidžia nebloguose klubuose. Ar ateis naujų žaidėjų, tokių, kokias turime dabar? Čia yra klausimas. Mūsų žaidėjos galbūt ne Europos elito, tačiau aukšto lygio. Tik kažkiek pritrūksta sėkmės. Apskritai kalbant apie Lietuvos moterų krepšinį, manau, jis dabar turi daugiau dėmesio. Lietuvos krepšinio federacijos Moterų krepšinio projektų vadovė Lina Brazdeikytė atlieka puikų darbą. Į visus renginius yra integruotos ir mergaitės iki 12 metų. Geriausios žaidėjos yra atrinkinėjamos, joms vedamos profesionalų treniruotės. Iš tiesų merginoms dabar daugiau skiriama dėmesio nei vaikinams. Mūsų, kaip trenerių, tikslas yra verbuoti tas mergaites, kalbėti su tėvais. Nežinau, ar moterų krepšinis iškils į aukštumas, bet žinau, kad jis tikrai nenumirs. Dabar lygoje turime penkias komandas. Penkta komanda yra „Kibirkšties-MRU“ dublerės. Tai jaunos mergaitės, išvis nemačiusios profesionalaus krepšinio. Jos Lietuvos čempionate įmestos tarsi į ugnį, joms labai sunku. Bet jos kaunasi, rezultatai gerėja. Galbūt jų judėjimo į priekį norėtųsi spartesnio, bet jos vis tiek juda. Jei ir toliau bus, kas joms padeda, galbūt dar kažką ir užsiauginsime, o ne tik Justę Veroniką Jocytę turėsime.

Informacija: Aistė Labinaitė/Vakaro žinios