Krepšinis ir gyvūnų globos draugija. Iš pirmo žvilgsnio du visai skirtingi dalykai. Tačiau tik ne krepšininkei Sigitai Galdikaitei. 21 metų mergina šiuo metu rungtyniauja Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI“ moterų komandoje ir tuo pačiu metu yra Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus „Gyvybės vagonėlių“ savanorė.
Jauna mergina norą sportuoti ir meilę gyvūnams pajuto dar ankstyvoje vaikystėje. S. Galdikaitė lankė Vilniaus krepšinio mokyklą, vėliau rungtyniavo „Alytaus“, Vilniaus „TEO“ ir Vilniaus MRU komandose. Per ketverių metų profesionalios sportininkės karjerą sunkiojo krašto pozicijoje žaidžianti krepšininkė iškovojo Lietuvos ir Baltijos moterų čempionato aukso medalius, o šį sezoną su „Kibirkšties-Tichės-IKI“ merginomis tapo Lietuvos krepšinio federacijos taurės sidabro medalio laimėtoja.
Šiuo metu puolėjai tenka stebėti komandos drauges nuo atsarginių žaidėjų suolo. S. Galdikaitei buvo atlikta kojos operacija ir tikimasi, kad ji į aikštelę galės sugrįžti sezonui dar nesibaigus. Šį sezoną krepšininkė vidutiniškai pelnydavo po 7,6 taško ir atkovodavo 6,8 kamuolio.
VIZITAS. Tarp treniruočių ir rungtynių suradusi laisvą pusdienį S. Galdikaitė apsilankyti gyvūnų globos namuose pakvietė ir visą „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandą.
„Merginų nereikėjo sudominti. Iš tiesų tai šio apsilankymo kaltininkės – jos pačios. Dažnai apie savo beglobius kalbu, tad jos išsiklausinėjo ir užsimanė ateiti. Geresnės komandos tikrai sunku tikėtis, – pasakojo S. Galdikaitė. – Buvo šaltoka, tačiau merginos atrodė patenkintos. Atėjome su lauktuvėmis, kurių nupirkome gyvūnų prekių parduotuvėje. Davėme pavedžioti šuniukų. Tiesa, neužteko pavadėlių. Todėl ne visoms teko pasidžiaugti. Kitą kartą reikės ištaisyti šią klaidą ir pasirūpinti, kad visos turėtų po draugą ir galėtų palakstyti laukais.“
VEIKLA. Mergina dažnai sulaukia klausimų, kaip visur galima suspėti: „Reikia nepamiršti, kad dar studijuoju. Bet viskas suderinama, tik proto reikia turėti. Na, žinoma, ir labai norėti, – šypsojosi krepšininkė. – Savanorystė, noras padėti gyvūnams man suteikia didelį malonumą. Be to, nors kol kas darbdaviai dar nenori atsižvelgti į tai, kad esi savanoris, vis tiek tai puiki praktika. Savanorystei kol kas dažniausiai laiko lieka vakarais, kai grįžtu iš treniruotės ar varžybų. Bet telefonu darbas vyksta visą parą. Kartais net ir vidurnaktį.“
S. Galdikaitė apie gyvūnus gali kalbėti valandų valandas. „Nuo pat mažumės labai mylėjau gyvūnus. Visuomet norėdavau visus pasiimti namo. Pamačiusi lakstančią laukinę katytę, nepagailėdavau savo kišenpinigių išleisti maistui, iš namų nešdavau pieno. Šunelius taip pat pamaitindavau, kartais laiptinėje paslėpdavau, jei šalta būdavo lauke. O mintis savanoriauti kilo, kai internete perskaičiau straipsnį apie gyvūnus gelbėjančią organizaciją“, – atskleidė „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandos žaidėja.
PŪKĖ. Pati sportininkė namuose augina vieną gyvūną.
„Turiu tik vieną šunytę – Pūkę. Jai jau 18 metų. Buvau šešerių, kai žiemą ji priėjo prie manęs visa sušalusi. Įkalbėjau senelius ją bent trumpam priglausti, o vėliau paskambinau mamai ir pasakiau, kad man Dievulis atsiuntė šuniuką. Negaliu patikėti, kokia protinga tada buvau, ir kaip sugebėjau sužaisti suaugusiųjų jausmais, – pasakojo S. Galdikaitė. – Bet rezultatas toks, kad neįsivaizduoju geresnio šuns. Dar turiu silpnybę žirgams. Mažytė visas sienas jų plakatais buvau nusikabinėjusi. Nors galėčiau sakyti, kad patinka visi gyvūnai. Gaudau ir žalčius, ir driežus. Mielai draugių žiurkes rankose laikydavau. O ir kaimo gyvuliai man mieli.“
PAGALBA. „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandos žaidėja tikina, kad sportas galėtų padėti gyvūnams.
„Galima labai daug visko sugalvoti, tik dažnai pritrūksta laiko rašyti įvairiems klubams ir tartis dėl akcijų.
Pirmiausia galima internete dėti reklamines juostas, nuotraukas. Varžybų metu pastatyti aukų dėžučių. Be to, žaidėjai galėtų dažniau apsilankyti organizacijose ir nepamiršti lauktuvių, – vardijo „Gyvybės vagonėlių“ savanorė. – Dažniausiai prašome finansinės pagalbos. Sąskaitos už gydymą atkeliauja tūkstančiais, o tiek niekada nesurenkame. Taip pat priimame maistą, pavadžius, visokius reikmenis. Sąrašas, kaip galima prisidėti prie mūsų veiklos, visuomet pateiktas organizacijos interneto svetainėje (www.beglobis.lt). Be gyvūnų priežiūros ir gydymo, mes visuomet stengiamės šviesti visuomenę. Rašome straipsnius, dalyvaujame renginiuose, kuriuose žmonės turi galimybę pasikalbėti su savanoriais asmeniškai. Šiuo metu vykdome programą P-S-P (pagauk, sterilizuok, paleisk). Ji vykdoma ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Per šiek tiek daugiau nei dvejus metus mums pavyko išgelbėti apie tūkstantį beglobių gyvūnų. O tai jau šis tas.“
PROBLEMOS. S. Galdikaitė įsitikino, kad yra nemažai prižadančių, tačiau pažadų netęsiančių žmonių.
„Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano žodžiai neatsirūgs organizacijai, tačiau tylėti daugiau nebegalima. Pagrindinės problemos tokios: valdžia, „Grinda“ ir žmonės, – vardijo S. Galdikaitė. – Prieš rinkimus visi pritarė mūsų idėjai, kad už gyvūnų globą turėtų būti atsakinga ne pelno siekianti organizacija. Juk kokį pelną gali gauti UAB iš gyvūnų globos? Deja, po rinkimų norai pasimiršo. Kas dėl žmonių, nesakau, kad visi elgiasi blogai. Tik jie mums padeda išgyventi, aukoja, tačiau yra ir kitokių žmonių, sukeliančių daug problemų. Tiesiog sunku suvokti, ką tie žmonės turi vietoj širdies ir smegenų. O baudos šiuo metu apgailėtinos. Žmogus nukankina gyvūną, o gauna vos poros šimtų litų baudą.“
„Gyvybės vagonėliai“
S. Galdikaitė: „Gyvybės vagonėlių“ pavadinimas kilo nuo to, kad šunys ir katės iš tikrųjų gyvena jiems pritaikytuose statybininkų vagonėliuose. Esame ne pelno siekianti organizacija, kuri, kitaip nei kitos organizacijos, turi sutartį su UAB „Grinda“ (benamių gyvūnų sanitarine tarnyba), iš kurios perima gyvūnus. Tai kainuoja labai daug, nes dažnai iš sanitarinės tarnybos perimami gyvūnai būna apsikrėtę įvairiomis ligomis. Vėliau juos tenka gydyti organizacijos lėšomis. Kažkodėl savivaldybės finansuojama „Grinda“ nenori leisti savo pinigų, jų nuomone, nieko vertiems padarams. Tai liūdina.“
Informacija: laikraštis „Sportas“