Latvijos rinktinės krepšininkė Ieva Krastina iki šio sezono žaisdavo tik savo šalies klubuose. Nusprendusi paragauti legionierės duonos, ji pasirinko Vilniaus komandą „Kibirkštis-Viči“. 23 metų gynėja džiaugiasi,  kad turi galimybę rungtyniauti Eurolygoje, o gimtasis Cėsių miestas yra  lengvai pasiekiamas. Prieš šventes „Kibirkščiai“ Eurolygoje sekėsi prastai, tačiau I.Krastina tikisi, kad beveik mėnesio pertrauka ekipai išėjo į naudą.

Nors didžioji karjeros dalis dar prieš akis, I.Krastina jau turi nemažai patirties tarptautinėje arenoje. Su įvairaus  amžiaus Latvijos jaunimo komandomis ji iškovojo visų spalvų medalius Europos čempionatuose. Pernai gynėja dalyvavo ir suaugusiųjų Europos pirmenybėse. Jose Ieva pelnydavo po 6 tšk., bet Latvijos rinktinė iškrito po pirmojo etapo.

Vilniaus klube latvė vaidina svarbų vaidmenį. Eurolygoje ji yra trečia pagal rezultatyvumą komandos žaidėja (8,3 tšk.). Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) taip pat yra ką veikti, nes „Kibirkštis“ (14 pergalių/1 pralaimėjimas) nėra lyderė. Vilnietės kol kas nusileidžia tiek pat pergalių iškovojusiai, bet geresnį taškų santykį turinčiai Kauno rajono ekipai „Hoptrans-Sirenos“. Lapkričio pabaigoje mače su šia komanda „Kibirkštis“ patyrė skaudų pralaimėjimą 63:81. Šiandien 18 val. LMKL lyderės susitiks dar kartą ir I.Krastina žada, kad psichologinis nusiteikimas bus visai kitoks.

Beveik kaip namie

– Jums tai yra pirmas sezonas užsienio klube, ne Latvijoje. Ar sunku gyventi kitoje, nors ir kaimyninėje, šalyje?

–  Ne, tikrai ne. Iki Latvijos visai netoli, aš jau keturis ar penkis kartus buvau parvažiavusi namo. Tai beveik tas pats, kas žaisti ir gyventi Rygoje. Daug skirtumų tarp Vilniaus ir Rygos nematau. Na, Ryga yra kiek didesnė, bet tik tiek.

– Vilniuje jau jaučiatės kaip namie ar beveik kaip namie?

–  Beveik kaip namie. Pas mane į svečius atvažiuoja draugai, šeimos nariai. Tada jaučiuosi visai kaip namie. Naujų draugų, išskyrus komandos  nares, čia dar nesusiradau. Nelabai lankausi vietose, kur jų galima rasti.

– Kodėl prieš sezoną pasirinkote „Kibirkštį“, o ne kitą komandą?

–  Anksčiau norėjau žaisti tik Rygoje, nes norėjau baigti universitetą. Dar prieš metus tuometinis „Kibirkšties“ vyriausiasis treneris Tadas Stankevičius (dabar jis yra vyr. trenerės Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės asistentas, – red. past.) norėjo mane pakviesti, bet turėjau baigti studijas. Po sezono jas baigiau, įgijau fizioterapeutės specialybę. Manau, „Kibirkštis“ man buvo pats geriausias  variantas. Komanda žaidžia Eurolygoje, Vilnius yra netoli namų.

Panašūs čempionatai

– Šį sezoną Latvijos moterų komandų nėra nei Eurolygoje, nei Europos taurės turnyre. Kuo tai galima paaiškinti?

–  Manau, pagrindinė priežastis yra pinigų trūkumas. „Cesis“ norėjo žaisti  Europos taurės turnyre, bet nerado rėmėjų ir tuo viskas baigėsi.

– Ar galite palyginti Lietuvos ir Latvijos moterų čempionatus, žaidimo lygį, arenas?

–  Nacionaliniai čempionatai abiejose šalyse turi vieną bendrą bruožą. Yra  3-4 stiprios komandos, o kitos silpnesnės. Tas pats ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Didžiausias skirtumas tas, kad „Kibirkštis“ žaidžia Eurolygoje. Tai visai kitas lygis. Dėl arenų – tai Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, moterys nežaidžia pačiose didžiausiose salėse. Šiuo atžvilgiu  padėtis abejose šalyse irgi panaši.

– Kuri nors Latvijos komanda šį sezoną galėtų mesti iššūkį „Kibirkščiai“?

–  Sunku pasakyti. Dabar Latvijoje pirmauja „Cesis“. Dažniausiai ši komanda prieš atkrintamąsias varžybas pasikviečia legionieres amerikietes, bet nežinau, kaip bus šiemet.

– Lietuvoje moterų krepšinis niekaip negali išeiti iš vyrų krepšinio šešėlio. Kaip reikalai Latvijoje? Gal pas jus moterims skiriama daugiau dėmesio?

– Gal šiek tiek daugiau dėmesio, bet vyrų krepšinis ir pas mus yra svarbiausias. Žinoma, net ir vyrų krepšinyje niekada nebūna tiek daug sirgalių kaip pas jus. Buvau arenoje, kai „Lietuvos rytas“ pirmosiose Eurolygos rungtynėse nugalėjo Atėnų „Panathinaikos“. Pas mus krepšinyje niekada nebūna tiek žmonių, net rinktinės rungtynėse. Tiek sirgalių susirenka tik ledo ritulio rungtynėse.

Apie NBA nesvajoja

–  Pavasarį ir Vilniuje bus galima gyvai stebėti ledo ritulį, nes čia vyks  pasaulio čempionato I diviziono B grupės varžybos. Žinoma, lygis ne toks kaip Latvijos rinktinės. Ar labai domitės ledo rituliu?

– Domiuosi, kai žaidžia rinktinė. Rygos „Dinamo“ rungtynes žiūriu ne taip dažnai. Man ši sporto šaka nėra kuo nors ypatinga.

– Vyrai krepšinyje sugeba aukštai pašokti, labai greitai bėgti. Ką sirgaliams gali pasiūlyti moterys?

– Mes stengiamės daryti tą patį, bet anaiptol ne visada pavyksta. (Juokiasi.) Todėl bandome žaisti protingiau.

– Kokia jūsų, kaip krepšininkės, svajonė yra didžiausia?

–  Niekada negalvojau apie tai, neturiu ypatingos svajonės. Tiesiog žaidžiu sezoną po sezono. Kur atsiduriu dėl krepšinio, ten man gerai. Tikrai nėra svajonės žaisti moterų NBA, man labai toli iki to lygio. Pažiūrėsime, kur mane nuves žaidimas.

– O kaipgi olimpinės žaidynės? Ar patekimas į jas yra įgyvendinama svajonė?

–  Jei mūsų rinktinė kartą jau žaidė olimpinėse žaidynėse (2008 m. Pekine,  – red. past.), vadinasi, tai įmanoma. Galbūt tai ir yra pati didžiausia  su krepšiniu susijusi svajonė. Aišku, sprendžiant pagal rezultatus Europos čempionate, atrodo, kad ši svajonė labai tolima, bet tikiuosi, viskas pasikeis. Mūsų labiausiai patyrusios krepšininkės išėjo iš rinktinės. Tikimės, kad jaunesnės žaidėjos jas sugebės pakeisti.

–  Latvijos rinktinė pralaimėjo visus tris mačus, bet jūs savo debiutiniame Europos čempionate komandoje buvote penkta pagal rezultatyvumą. Galbūt čempionatą galima vadinti sėkmingu asmeniškai jums?

– Jokiu būdu. Buvome visiškai nusivylusios. Reikėtų patekti bent jau į antrąjį etapą, kad būtų galima kalbėti apie sėkmingą pasirodymą.

– Grįžkime prie Vilniaus klubo reikalų. Eurolygos varžybas pradėjote dviem pergalėmis, bet paskui buvo keturi pralaimėjimai iš eilės. Kuo galima paaiškinti tokį keistą startą?

–  Manau, prieš pirmąsias rungtynes varžovės nelabai ruošėsi su mumis žaisti. Galbūt manė, kad esame nauja komanda, pirmą kartą žaidžiame Eurolygoje, todėl kaip nors pavyks mus nugalėti. Kai dukart laimėjome, varžovės pradėjo mums skirti daugiau dėmesio.

– „Kibirkštyje“ jums tenka užimti ir neįprastą įžaidėjos poziciją…

–  Retkarčiais. Šioje pozicijoje man būna nejauku, nes geriau žaisti kaip atakuojančiai gynėjai. Laimė, komandoje atsiradus antrajai legionierei iš JAV, būti įžaidėja tenka labai retai.

– Eurolygoje nežaidėte nuo gruodžio 18 d., o septintojo turo mačas su Polkovicų CCC  įvyks sausio 15 d. Galbūt ilga pertrauka „Kibirkščiai“ bus į naudą?

–  Manau, mums pertrauka tikrai bus į naudą. Pastarąsias porą savaičių dirbame labai sunkiai, pasiekėme gerą fizinę formą. Kita vertus, tai netrukdė tinkamai pasitikti švenčių. Aš namie buvau keturias dienas.

Informacija: Arūnas Abromaitis, Respublikos priedas Sporto gyvenimas