Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“ merginos antradienio vakarą surengė paskutinę treniruotę prieš gražiausias metų šventes – Kūčias ir Kalėdas. Po pratybų sostinės „Vingio“ parke krepšininkės iškeliavo po visą Lietuvą, kur šventes sutiks su savo artimiausiais žmonėmis. Lietuvos moterų krepšinio lygos nugalėtojų titulą ginančios Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės auklėtinės pasidalino mintimis apie tradicijas, patiekalus ir dovanas.

„Mano šeimos tradicijos panašios, kaip ir visų lietuvių, – pasakoja „Kibirkšties-VIČI“ vidurio puolėja Ieva Šimkutė. – Turime 12 patiekalų, einame į Bernelių mišias, prie Kūčių stalo susirenka visa šeima. Kūčias ir Kalėdas sutiksiu šeimos rate su mylimiausiais žmonėmis“.

„Kūčių dieną, kol tėvai ruošia stalą visai šeimynai, tai vaikai puošia Kalėdų eglutę ir žaidžia įvairius žaidimus“, – sako „Kibirkšties-VIČI“ puolėja Akvilė Vitunskaitė.

„Manau, kad kiekviena šeima stengiasi šią šventę praleisti pačių artimiausių žmonių apsuptyje, – teigia „Kibirkšties-VIČI“ puolėja Vita Žilinskaitė. – Dažniausiai vykstame į Uteną, ten gyvena seneliai, susirenka visi giminaičiai, sėdame prie stalo. Labai įdomu stebėti, kaip keičiasi kartos, kaip giminių ratas platėja, atsiranda naujų šeimos narių“.

„Ypatingų tradicijų neturime, – šypsosi „Kibirkšties-VIČI“ kapitonė Eglė Šniokaitė. – Per Kūčias kartu būna visa šeima, valgome kol negalime atsistoti, o per Kalėdas visada šaudome fejerverkus“.

„Per Kūčias dažniausiai būna tik mūsų šeima, o per Kalėdas važiuojame aplankyti kitų giminių“, – švenčių planus dėsto A.Vitunskaitė.

„Šventes praleisiu Plungėje, savo namuose su artimaisiais. Svarbiausia, kad visi susiburtų į vieną vietą“, – vardina „Kibirkšties-VIČI“ puolėja Vitalija Kaminskytė.

„Kūčias ir Kalėdas, kaip ir visą laiką, praleisime vienkiemyje tarp laukų ir miškų, kaime, kur nėra jokio ryšio, tik visa šeima kartu“, – pasakoja E.Šniokaitė.

„Kūčių vakarą leisime namuose, lauksime brolio su šeima, kartu vakarieniausime, keisimės dovanomis. Per Kalėdas važiuosime pas tetą, kur susirenka visi artimiausi žmonės“, – vardina V.Žilinskaitė.

„Šventinis laikotarpis man asocijuojasi su šiluma, dovanomis, šeima, nukrautu stalu skaniausio maisto ir brangiausiais žmonėmis“, – sako I.Šimkutė.

„Šiuo metu visi žmonės atitrūksta nuo kasdienybės ir bent kartą metuose galvoje apie kitus, o ne tik apie save“, – teigia V.Kaminskytė.

„Šventinis laikotarpis man patinka savo dvasia, – tikina V.Žilinskaitė. – Laukimas yra jaudinantis ir tuo pačiu labai malonus laikas. Miestas pasipuošia, Kalėdų dekoracijos suteikia šviesumo, tvyro gera nuotaika, tai puikus metas pagalvoti apie kiekvieną artimą, kam ko trūksta, ką galėčiau padovanoti“.

„Nepatinka man šitas šventinis laikotarpis, nepatinka tie plastmasiniai blizgučiai, visos nukirstos eglės, kurios greit voliosis gatvėse ir žmonės, kurie akis išdegę visur bėga ir visur nespėja, nes jiems visko reikia“, – komandos draugėms nepritaria E.Šniokaitė.

„Galiu pabūti su savo šeima ir artimaisiais, aplankau visus, kurių esu seniai nemačiusi, – pasakoja A.Vitunskaitė. – Visada prisimename senesnius laikus, tai sukelia daug šypsenų ir juoko“.

„Per Kūčias man būna sunku, nes viskas būna pagaminta iš žuvies, kurios aš nevalgau, – juokiasi I.Šimkutė. – Per Kalėdas kasmet būna skirtingi patiekalai. Man mamos gamintas maistas pats skaniausias“.

„Laukiamiausi visi mamos patiekalai, nes vis rečiau juos tenka ragauti, – komandos draugei antrina V.Kaminskytė.

„Kiekviena kartą stalas būna nuklotas įvairiausiais patiekalais, – prisimena V.Žilinskaitė. – Aš didelė saldumynų mėgėja, tai turbūt labiausiai laukiu saldaus stalo“.

„Labiausiai patinka, kad per Kalėdas niekada netrūksta mandarinų, gali juos valgyti dvi paras ir žinai, kad namuose jie niekada nesibaigs“, – džiaugiasi E.Šniokaitė.

„Man labai patinka dovanos, – rėžia I.Šimkutė. – Patinka gauti, patinka ir dovanoti“.

„Man labiau patinka dovanas gauti, – sako A.Vitunskaitė. – Žinoma, smagu ir dovanoti, ypač, kai žmogaus veide pamatai plačią šypseną“.

„Man patinka dovanoti, – sako V.Žilinskaitė. – Tai daug ilgesnis procesas, turi apgalvoti, ieškoti, nupirkti, supakuoti. Ir tada pamatai kito žmogaus reakciją“.

„Man labiau patinka dovanoti. Aš pati nemoku į dovanas tinkamai sureaguoti“, – juokiasi V.Kaminskytė.

„Nepatinka nei gauti, nei dovanoti dovanas, – sako E.Šniokaitė. Jos tapo privalomo dalyku. Jeigu neturi ką žmogui padovanoti, tai nereikia „vaiduokliauti“ po tą „Akropolį“ ir dėti į krepšį bet ką, vien tam, kad išpildytum tą Kalėdinį punktą – dovanoti dovaną. Man patinka nupirkti dovana tada, kai pamatau kas žmogų iš tikrųjų nudžiugintų ir nesvarbu ar tai bus Gruodžio 25 ar Birželio 7“.

„Norėčiau visiems palinkėti jaukių ir malonių švenčių, sportininkėms ir treneriams – daug pergalių ateinančiais metais“, – linki V.Žilinskaitė.