Lietuvos moterų krepšinio rinktinė nesėkmingai pradėjo savo žygį 2019 metų Europos čempionato atrankos varžybose. Akivaizdu, jog naujus iššūkius nacionalinė komanda pasitinka būdama labai toli nuo viršūnės, kurioje Lietuvos krepšininkės buvo prieš 20 metų, kai triumfavo 1997 metų Europos pirmenybėse.

Manto Šerniaus auklėtinės Kėdainiuose buvo laikomos favoritėmis bei ilgai pirmavo prieš varžoves iš Vengrijos, tačiau prasta gynyba ir pataikymas apmaudžiai privertė jas pripažinti svečių pranašumą 70:73.

Žaidimas labiau galėjo džiuginti akistatoje su pajėgiausia grupės komanda Rusija, tačiau Maskvoje paskutinėmis sekundėmis prametus pergalingais tapti galėjusius baudų metimus buvo patirta dar apmaudesnė nesėkmė 62:64.

Taip lietuvės sugrįžo ant parketo po fiasko patirto atrankoje į 2017 metų Europos pirmenybes. Po labai ilgos pertraukos į jas nepatekusi rinktinė FIBA reitinge šiuo metu yra arti ketvirtojo dešimtuko – užimama vos 29-oji pozicija.

„Kada, jei ne dabar?“, – tokio klausimo savęs prieš atrankos startą klausė lietuvės, teigusios, kad į elitą sugrįžti privaloma, nes surinkta bene pajėgiausia įmanoma sudėtis, kokios po kelių metų daugiau gali ir nebebūti. Visgi jau pirmajame mače buvo nusileista komandai, kuri FIBA reitinge užima tik 50-ąją vietą.

„Visą laiką buvome elite. Dabar, pastaruosius metus, kai buksuojame, man truputį pikta. Reikia didesnio noro, turime sugrįžti ten, kol aš dar čia“, – tinklalapiui Krepšinis.lt neseniai sakė didžiausia rinktinės žvaigždė Gintarė Petronytė, tiek į vengrių, tiek ir į rusių krepšį įmetusi po 19 taškų.

Šie Stambulo „Galatasaray“ lyderės žodžiai atrodo itin prasmingai, nes Lietuvai kitos G. Petronytės laukti gali tekti labai ilgai – visos pamaina tapti turinčios merginų rinktinės vasarą rungtyniavo itin blankiai ir iškrito į Europos B divizionus. Išimtis yra tik šešiolikmečių rinktinė, kuri A divizione žais todėl, nes jo varžybos kitais metais bus organizuojamos Kaune.

Trūksta visko: nuo sėkmės iki teisingų sprendimų

Nepaisant didelės duobės, Lietuvos moterų krepšinio nelaidoti ragina daugiau nei dvidešimtmetį jo virtuvėje besisukantis Vilniaus „Kibirkšties“ vadovas ir buvęs lengvaatletis Dainius Virbickas. Anot Europos čempionių lyderės Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės sutuoktinio, moterims dažnai pritrūksta sėkmės, o merginoms – teisingų krepšinio federacijos sprendimų.

„1997 metais turėjome šaunų moterų kolektyvą. Tuomet viskas atitiko tarp žaidėjų ir trenerių, lydėjo ir Fortūna. Tos Fortūnos kartais pritrūksta šiais laikais. Todėl tai ir yra sportas, negali visada iškovoti aukščiausių vietų. Žinoma, rinktinei tikrai trūksta ryškių asmenybių, kurios dominuotų stipriuose klubuose. Prieš 20 metų J. Štreimikytei puikiai padėjo kitos Eurolygoje žaidusios krepšininkės, o dabar stiprioje komandoje džiugina tik G. Petronytė.

Jaunimo čempionatuose koją šiemet kišo tai, jog buvo nuspręsta merginoms leisti žaisti tik savo amžiaus grupės čempionate. Kitos šalys sėkmingai naudojo savo talentingas krepšininkes ir turėjo gerokai didesnį pasirinkimą. Pas mus, pavyzdžiui, bent keturios aštuoniolikmetės galėjo pastiprinti dvidešimtmetes. Dabar labai trūko aukštaūgių – dvidešimtmečių rinktinė netgi visai neturėjo centro pozicijos žaidėjos“, – pasakojo D. Virbickas.

Po dvejų metų pertraukos prie rinktinės vairo grįžęs Mantas Šernius prie visų esamų problemų priduria ir merginas paruošti galinčių specialistų stoką. Treneris neabejoja, jog už smarkiai nukritusį lygį atsakomybę turi prisiimti visa Lietuvos moterų krepšinio bendruomenė, o šiai problemai spręsti reikalingi strateginiai sprendimai sporto mokyklose.

„Trenerių sumažėjimas ir mažas dėmesys iš vadovų privedė prie situacijos, kad moterų krepšinis yra susitraukęs. Tai neatsitiko per 2-4 metus. Tai yra visos moterų krepšinio bendruomenės darbas pastaruosius 10 metų. Negali būti taip, kad sporto mokykla turi 8 vaikinų grupes ir nė vienos merginų, o buvę merginų treneriai tampa vaikinų“, – teigė M. Šernius.

Po K. Douglas išvykimo – fatališkas dešimtmetis

Didžiausią nuopuolį moterų krepšinis Lietuvoje išgyvena būtent per M. Šerniaus įvardintus pastaruosius 10 metų. Galima prisiminti, kad iki 2007 metų šalies rinktinė nuolat buvo tarp stipriausiųjų Europos čempionatuose bei turėjo savo vietą pasaulio pirmenybėse, kuriose paskutinį kartą dalyvaudama 2006 metais užėmė šeštąją poziciją.

Tuomet dar buvo svajojama apie pasaulio čempionato medalius, nes taip pat svajojama buvo apie tai, kad Lietuvos garbę gins viena geriausių WNBA krepšinininkių Katie Douglas. Rezultatyviausia Eurolygos krepšininkė ir WNBA „Visų žvaigždžių“ mačo MVP dėl Lietuvos netgi atsisakė šanso apsivilkti gimtosios šalies rinktinės marškinėlius, tačiau, Prezidento Valdo Adamkaus sprendimu, amerikietei pilietybė suteikta nebuvo, o šanso žaisti su geriausiomis planetos rinktinėmis lietuvės daugiau neturėjo.

2004 metais į Lietuvą rungtyniauti atvykusios K. Douglas vedamas Vilniaus „Lietuvos telekomas“ tris sezonus iš eilės žaidė moterų Eurolygos ketvirtfinalyje, o 2005 metais netgi laimėjo turnyro bronzą. Visgi likusi be pilietybės, K. Douglas 2007 metais išvyko, o tai simboliškai pažymėjo Lietuvos moterų krepšinio krizės pradžią.

Vilniaus TEO nuo tada Eurolygoje tapo dažniau pralaiminčia nei laiminčia ekipa, o prasti rezultatai tapo viena telekominacijos bendrovės pasitraukimo iš moterų krepšinio priežasčių. Žlugus TEO, dar prasčiau turnyre atrodė autsaiderėmis tapusios Kauno „Viči-Aistės“ ir Vilniaus „Viči-Kibirkštis“, kol galiausiai 2015 metais Europos turnyruose Lietuvos klubų visai nebeliko.

Į tarptautinę areną Lietuva trumpam grįžo praėjusį sezoną, kai antrajame pagal pajėgumą turnyre Europos taurėje sudalyvavo Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“. Tuometinės šalies čempionės per 6 mačus grupės varžybose iškovojo 1 pergalę.

Europos turnyrai ir jaunimo ugdymas – per didelė prabanga

Lietuvių nepajėgumas žaisti tarptautiniuose turnyruose yra dėsningas atsižvelgiant į finansus. Šalies moterų krepšinio komandų pavadinimuose nebeskamba TEO ar „Viči“ vardai, todėl jos yra pernelyg priklausomos nuo miestų savivaldybių paramos. Pasak D. Virbicko, dabar norint suburti bent Europos taurėje konkurencingą komandą, reikėtų sujungti visų trijų pajėgiausių Lietuvos klubų biudžetus.

„Norint sėkmingai žaisti Europos taurėje, bent jau pasiekti atkrintamąsias varžybas, biudžetas turėtų būti apie 500 tūkst. eurų. Visiems iki to yra toli. Turtingiausia yra Marijampolės „Sūduva“, kuri pernai turėjo 250 tūkst. eurų, tačiau šiemet jos biudžetas taip pat ženkliai sumažėjo“, – sakė D. Virbickas, kurio vadovaujamos „Kibirkšties“ biudžetas siekia 170 tūkst. eurų. Panašiu biudžetu disponuoja ir „Hoptrans-Sirenos“.

„Dalyvauti nesitikint jokių pasiekimų galima ir su 300 tūkst. eurų, bet tuomet visi bus nepatenkinti, linčiuos komandą, nes ji švaisto pinigus ir nieko neparodo. Kalbant apie Eurolygą, ten vien reguliariojo sezono mačų kaštams padengti reikia 100 tūkst. eurų, o ką jau kalbėti apie kitas išlaidas, pajėgių krepšininkių ir trenerių algas. Sėkmingam pasirodymui reikalingas bent milijonas eurų. Panašų biudžetą turėjo „Lietuvos telekomas“. Tokia suma leidžia garbingai atstovauti Lietuvai“, – kalbėjo specialistas.

Anot D. Virbicko, pinigų stoka trukdo ne tik dalyvauti prestižiniuose turnyruose, bet ir ugdyti jaunąsias krepšininkes: „Kai buvo „Lietuvos telekomas“, jis turėjo ir dublerių komandą „Lintel 118“, kurioje buvo ruošiama pamaina. Dabar nėra tokio klubo, kuris galėtų augintis žaidėjas ir sau, ir rinktinėms. Taip pat mums trūksta ir žaidėjas ruošiančių sporto centrų.“

Moterys negali susižaisti

Praeityje Lietuvos rinktinės žaidėjos buvo artimesnės, nes dauguma jų kartu rungtyniavo viename stipriausiame šalies klube bei galėjo jame susižaisti. Nors pačios krepšininkės užsimena, jog dėl šios priežasties yra geriau turėti vieną stiprų klubą, nei konkurencingą lygą, D. Virbickas mano, kad negalėjimas suburti rinktinės pagrindo į vieną ekipą nėra didelė problema.

„Stiprus klubas yra privalumas, jei tai būtų bazė ruošti pagrindinėms žaidėjoms. Jos ten galėtų susižaisti, o tuomet atstovauti rinktinei. Jei tokiam klubui pavyktų suburti finansavimą, visiems būtų nuo to geriau. Tiesa, tai ne visada garantuoja sėkmingus rinktinės pasirodymus. Čekijos rinktinė neblizga, nors turi stiprų Prahos klubą.

Galima prisiminti, kad 1997 metais moterys irgi buvo išsibarsčiusios, bet turėjo daug motyvacijos, nes norėdavo grįžti į Lietuvą. Taigi, yra privalumų ir tada, kai žaidėjos tobulėja skirtinguose klubuose. Mūsų žaidėjos vis dar turi gerą įvaizdį Europos rinkoje, bet kitų šalių čempionatai stipresni ir ten jos tobulėja labiau“, – sakė D. Virbickas, matantis kitą dėl pajėgaus klubo nebuvimo kylančią problemą.

Šiuo metu Lietuvos moterų krepšinio lygos ekipos su užsienietėmis varžosi tik Baltijos ir Rytų Europos pirmenybėse, tačiau šių pirmenybių ažiotažas ir pajėgumas menkai padeda privilioti į komandas žaidėjas. Esant tokioms sąlygoms, į Lietuvą nebeatvyksta žaisti sąlyginai nebrangios, tačiau pajėgios legionierės.

„Dalyvavimas Europos turnyruose tikrai palengvina žaidėjų pasikvietimą. Jei juose nežaidi, minusas didelis, nes stiprios legionierės labai reikalingos. Mes neturime tiek stiprių savų žaidėjų, iš kurių jaunosios galėtų mokytis ir tobulėti. Žinoma, neturėtų būti ir taip, kaip Lenkijoje, kur užsieniečių pernelyg daug, todėl pačių lenkių komandose būna mažai. Tai jau yra blogai“, – teigė D. Virbickas.

Merginos nemato, į ką lygiuotis

Praeityje jaunosios Lietuvos krepšininkės išties turėjo, iš ko imti pavyzdį. LMKL pirmenybėse jos galėjo stumdytis ar žaisti kartu su WNBA atletėmis K. Douglas, Renne Montgomery, Lindsey Harding, Ebony Hoffman, Nykesha Sales, Quanitra Hollingsworth, Crystal Allison Langhorne, Noelle Quinn, Jen Derevjanik, Kristin Haynie, Chasity Reed ir kitomis.

Nors geriausios visų laikų LMKL užsienietės titulas pelnytai priklauso 2012 metų WNBA čempionei K. Douglas, kuri karjerą baigė 2015 metais ir šiuo metu užsiima verslu, skambių pasiekimų turi ir kitos legionierės: J. Derevjanik WNBA čempione tapo 2007 metais, N. Sales aštuoniskart dalyvavo WNBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse, E. Hoffman vos palikusi Lietuvą tapo labiausiai patobulėjusia WNBA žaidėja, o po sezono tas pats nutiko C. Langhorne.

WNBA žvaigždžių spindesys Lietuvoje baigėsi po 2009-2010 metų sezono žlugus Vilniaus TEO ekipai. Paskutiniame sezone TEO savo gretose turėjo 1-uoju šaukimu WNBA naujokių biržoje 2007 metais pasirinktą L. Harding ir 2009 metais 4-uoju šaukimu pasirinktą R. Montgomery. Sėkmingiau karjera susiklostė pastarajai atletei, kuri šiemet buvo viena pagrindinių Minesotos „Lynx“ triumfo WNBA pirmenybėse kalvių.

„WNBA sezonas trumpas, trunka vos 4 mėnesius. Amerikietės nori palaikyti formą ir užsidirbti, todėl ieško darbo Europoje. Kadangi dabar Lietuvoje nėra finansiškai pajėgių klubų, nematome šalyje ir pajėgių legionierių. Tiesa, K. Douglas ar R. Montgomery prieš atvykdamos į Lietuvą dar nebuvo žvaigždės ir jas pasikviesti pavyko už pakankamai žemą kainą. Tokių variantų būtų galima ieškoti ir dabar, tačiau nežaidžiant Eurolygoje tai padaryti yra sunku“, – pažymėjo D. Virbickas.

Klubams nežaidžiant pagrindiniuose tarptautiniuose turnyruose, Lietuvos moterų krepšiniui prisivilioti sunkiau tampa ne tik investuotojus ar pajėgias pagalbininkes iš užsienio, bet ir sirgalių susidomėjimą. Bent jau laikina išeitimi tapo naujieji FIBA rinktinių langai – jų dėka užsienyje žaidžiančios geriausios šalies krepšininkės turėjo puikią progą priminti apie save sezono metu.

Nors šiemet M. Šerniaus vadovaujamai rinktinei pirmaisiais bandymais pergalių padovanoti nepavyko, galutinai niekas dar neprarasta – pralaimėta nedideliais taškų skirtumais, o iš naujo į kovą teks kilti kitų metų pradžioje, kai vasario 10-ąją lietuvės kovos su albanėmis, o vasario 14-ąją sieks revanšo prieš vengres.

Informacija: Martynas Bendikas, DELFI.lt