Vilniaus „Kibirkšties“ moterų krepšinio komanda skambiu akordu baigė 2015-2016 metų sezoną. Sostinės ekipa, kuri prieš sezoną itin stipriai atjaunino ekipos sudėtį, sau kėlė tikslus sugrįžti į prizininkių gretas, tačiau krepšinio specialistai vilniečių ekipą vertino skeptiškai.

Tačiau Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės ir Valdo Gecevičiaus trenerių duetas sugebėjo žingsnis po žingsnio sulipdyti darnų kolektyvą. „Kibirkšties“ komandos krepšininkės rinko pergales, o jų žaidimas gerėjo.

„Treneriai tobulėjo kartu su žaidėjomis ir todėl turime tokį rezultatą“, – po sezono kovų sakė „Kibirkšties“ komandos vadovas Dainius Virbickas.

Vis tik po Naujųjų metų sostinės ekipa neišvengė duobės. Vilniaus klubui pritrūko vos 1 pergalės, kad ekipa patektų į pirmą kartą organizuotos Rytų Europos moterų krepšinio lygos (EEWBL) pusfinalį, o Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės finalo ketverte patyrė 2 nesėkmes ir liko be apdovanojimų.

Tačiau perspektyvios „Kibirkšties“ krepšininkės nepalūžo, užsidarė treniruotėse ir geriausią sportinę formą įgijo per lemiamas Lietuvos moterų krepšinio lygos kovas.

Ketvirtfinalyje vilnietės eliminavo „Šiaulių-Universiteto“ komandą, o pusfinalyje metė rimtą iššūkį Marijampolės „Sūduvos“ komandai, tačiau patyrusių žaidėjų vedamas „Sūduvos“ klubas 2-1 palaužė „Kibirkšties“ ekipą.

Vis tik sostinės krepšininkės nenorėjo sezono baigti be apdovanojimų. Mažojo finalo serijoje vilnietės 3-0 nugalėjo praėjusių metų čempiones „Utenos“ krepšininkes.

„Jau galima teigti, kad šis sezonas buvo sunkiau prognozuojamas, nenuspėjamas ir įdomesnis. Nebuvo komandų, kurios ryškiai dominuotų šalies pirmenybėse“, – teigė „Kibirkšties“ direktorius.

D.Virbickas pasidalino savo mintimis apie didžiausius šio sezono iššūkius, puikiai Vilniuje pritapusią Shenitą Landry, ekipai iškeltus tikslus ir naujo sezono darbus.

– Dainiau, tai kokį pažymį galite parašyti „Kibirkšties“ komandai 2015-2016 metų sezone?, – bckibirkstis.lt paklausė D.Virbicko.

– Esame patenkinti viskuo, aišku, finalas buvo labai arti ir šiek tiek gaila, tačiau sezoną įvertinčiau 10 balų.

– Kas per šiuos metus labiausiai džiugino?

– Džiugino teigiamos žaidėjų emocijos, jų noras varžytis ir laimėti. Labai puikiai vertinu trenerių štabo darbą. Jie tobulėjo kartu su žaidėjomis ir todėl turime tokį rezultatą. Didžiausių pagyrų nusipelno mūsų amerikietė Shenita Landry. Ji ne tik gera žaidėja, tačiau ir nuostabus žmogus, kuris puikiai įsiliejo į komandą. Labai norėtume, kad ji liktų Vilniuje ir kitais metais.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai?

– Labai norėjosi, kad krepšininkės nepatirtų rimtų traumų ir būtų sveikos atkrintamųjų varžybų metu, nes pernai vertėmės be dviejų pagrindinių žaidėjų. Šiais metais buvome trumpam praradę Vitą Gorobets, kurios trūko lemiamoje kovoje su „Sūduva“. Turėjome iššūkį susitvarkyti su finansais sezonu metu, ką mes ir padarėme – baigėme metus be skolų, o visam kolektyvui esu dėkingas, kad tikėjo manimi ir labai nesiskundė dėl finansinių vėlavimų.

– Kaip įvertintumėte visą LMKL sezoną?

– Šį sezoną pradėjo mažiau komandų, o specialistai prognozavo, kad finale susikaus Utenos ir Marijampolės miestų komandos. Tačiau matome, kad viskas buvo ne taip. Jau galima teigti, kad šis sezonas buvo sunkiau prognozuojamas, nenuspėjamas ir įdomesnis. Nebuvo komandų, kurios ryškiai dominuotų šalies pirmenybėse. O kalbant apie organizacinę pusę… tai viskas išliko panašu.

– Tai kodėl favoritės nepateisino savo vardo?

Man sunku pasakyti iš šalies… Manau, kad toms komandoms iš vidaus geriau matyti. Gal kai kurioms žaidėjoms trūksta motyvacijos, kitoms jau amžius sezono gale atsiliepia, vienoms krūvis per didelis, o kitoms jo trūksta.

– „Kibirkšties“ pusfinalis su „Sūduvos“ komanda buvo labai įtemptas. Ko ten pritrūko Vilniaus klubui?

– Šiek tiek patirties ir šalto proto, gal kažkiek sėkmės ir truputį laiko. Manau, kad šiandien jau įveiktume ir „Sūduvą“.

@[130078563815512:Augusto Didžgalvio fotografija]

– Serija su „Utena“ viršijo visus lūkesčius (juokiasi, red. past.). Manau, kad beveik niekas nesitikėjo sauso rezultato. Supratome, kad mūsų kelyje stipriausiai sukomplektuota komanda, o varžovių nepasirinksi. Vis tik tikėjau, kad įveiksime uteniškes, nors pralaimėjome joms 8 sykius per du sezonus. Skirtumas toks, kad mūsų komanda pasiekė piką reikiamu metu, o Utenoje išlindo darbo kokybės trūkumai“.

– Didesnis džiaugsmas iškovojus bronzos medalius ar didesnis liūdesys nepatekus į finalą?

– Žinoma, kad džiaugsmas iškovojus bronzą, nes sezono pradžioje mažai kas tikėjo, jog „Kibirkštis“ gali iškovoti medalius. Tačiau aš komanda tikėjau. Merginos jau prieš sezono pradžią buvo sau išsikėlusios tokius tikslus. Aš asmeniškai apie medalius galvojau nuo sezono pradžios, o po reguliariojo sezono jie tapo labai realūs.

– Komanda debiutavo ir Rytų Europos lygoje. Kaip įvertintumėte pasirodymą ten?

– Iki finalo ketverto mums trūko labai nedaug. Tai aukšto lygio turnyras, kuriame žaidžia geros komandos ir mes turėjome puikią galimybę tobulėti. Dalyvavimas jame tikrai pasiteisino, kovos ten užgrūdino, kas pravertė sezono pabaigoje. Dalyvauti vien tik LMKL neužtenka – reikia nežinomų, nepažįstamų varžovių, išvykų, nes krepšininkėms tai naudinga ir nėra tokios rutinos.

@[130078563815512:Augusto Didžgalvio fotografija]

Lietuvos čempionate kitais metais norisi aukščiau. Matome, kad tikrai galime. Dalyvausime Rytų Europos moterų krepšinio lygoje, šis turnyras žada plėstis iki 12 arba 16 komandų. Tai puikus turnyras, ypač jeigu nežaidi Europos taurėje ar Eurolygoje, kur reikalingos didelės lėšos. Labiausiai norėtųsi dalyvauti Eurolygos turnyre, kur daug aukšto lygio varžybų, bet biudžetą reikėtų padidinti bent 4 kartus, kadangi vien tik dalyvavimo kaštai labai dideli. Tačiau tikimės, kad vieną dieną tai įvyks. Viliuosi, kad pavyks išsaugoti visas komandos krepšininkes. Dauguma jų vasarą atstovaus jaunimo rinktinėms, kelios atostogaus, o man prasidės organizaciniai rūpesčiai. Labai noriu padėkoti Vilniaus miesto savivaldybei, kuri daug padeda finansiškai, visiems rėmėjams ir visiems Vilniaus „Kibirkšties“ gerbėjams!