Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ atakuojančiosios gynėjos Gretos Šniokaitės optimizmas  ir darbštumas veržiasi per kraštus. Netrukus 22-ąjį gimtadienį švęsianti mergina  prieš porą savaičių patyrė sunkią peties traumą, dėl kurios veikiausiai bus  priversta praleisti likusią sezono dalį. Vis dėl to Greta nepraranda entuziazmo  ir tikisi į aikštę grįžti kuo greičiau.

2006 m. merginų iki 16-likos metų  Europos pirmenybėse gynėja džiaugėsi čempionato bronza, greitai įsitvirtino pajėgiausioje šalies moterų krepšinio  komandoje, o praėjusią vasarą sėkmingai debiutavo nacionalinėje rinktinėje.

G. Šniokaitė išsamiame interviu žurnalui „Moters triumfas“ negailėjo  nuoširdžių ir padrąsinančių patarimų merginoms, kurios siekia užsibrėžtų tikslų. Vilniaus universitete besimokanti krepšininkė atskleidė savo pomėgius,  mėgiamiausias vietas sostinėje ir, žinoma, požiūrį į Moters dieną.

– Greta, ką tau reiškia tarptautinė Moters diena?

– Moters dienos nesureikšminu, tai tiesiog eilinė diena, kurios metu  sulaukiame daugiau dėmesio, nei įprastai.  Žinoma, norėtume to dėmesio  gauti kiekvieną dieną. Jokių tradicijų šiai dienai neturiu, o vyrai dažniausiai  linki visada šypsotis ir būti geros nuotaikos.

– Kokia, pasak tavęs, turėtų būti tobula lietuvė?

– Mano nuomone, visos moterys yra savaip įdomios ir patrauklios. Nebūtina  turėti kažkokį autoritetą ir lygintis į jį, tiesiog reikia būti savimi, o  svarbiausia- pasitikėti savimi. Lietuvės turėtų daugiau šypsotis ir nebūti  suirzusios, nes taip gadina nuotaiką ne tik pačios sau, bet ir aplinkiniams.

– Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyveni pati?

– Gyvenime vadovaujuosi mintimi, jog reikia gyventi dabar: siekti savo tikslų bei norų išsipildymo dabar, o ne kai pasensi, arba kai užsidirbsi pinigų. Reikia  veikti viską, kas patinka ir neatidėlioti rytojui.

– Pilaitė – mėgiamiausias tavo Villniaus rajonas. Kuo ji sužavėjo?

– Užaugau Pilaitėje, todėl tai mylimiausias mano rajonas. Na ir kas, kad ji  nutolusi nuo centro, rytais čia galima pasivaikščioti miške, prabėgus krosą išsimaudyti ežere. Tai tonizuoja visai dienai.

Be abejo, norisi ir pasivaikščioti ir senamiesčio gatvelėmis. Ten praleidžiu  pusę savo dienos, kadangi studijuoju Vilniaus universitete.  Kai tik  pasitaiko laisva valanda, mėgstu šmirinėti siauromis gatvelėmis ir kas kart  atrasti šį tą naujo. Vilniaus senamiestis man ypač panašus į Talino.

– Jeigu būtų tavo valia – didintumei klubų, pub‘ų ir kitų pramogų vietų skaičių ar atsigręžtum į kultūros objektus –meno centrus, galerijas ir  t.t.?

– Nesu labai meniškos sielos, tačiau ypač patinka šokiai. Septynerius metus  lankiau pramoginius šokius. Stengiuosi per metus bent keletą kartų apsilankyti  teatre, pasigrožėti baletu. Manau, Vilniuje bei visoje Lietuvoje užtenka tiek  kultūrinių renginių, tiek įvairaus pobūdžio pramogų.

 

– Dar vienas tavo pomėgis – fotografija. Galbūt ateityje planuoji  užsiimti sporto fotografija ar ji ir yra skirta tam, kad nuo jo  atsipūstumei?

– Fotografuoti mėgstu laisvalaikiu. Bet to, profesionaliai to daryti dar  tikrai nemoku, tai yra atsipalaidavimo būdas. Smagu, kai pavyksta sukurti gražią bei kokybišką fotografiją. Taip pat labai mėgstu keliauti. Sportas neatsiejamas  nuo jų, ypač kai atstovauji nacionalinei rinktinei bei dalyvauji įvairiose  Europos bei Pasaulio čempionatuose.

– Per pastaruosius kelerius metus atlikai milžinišką karjeros šuolį – tapai tvirta „Kibirkšties“ žaidėja, debiutas moterų rinktinėje taip pat buvo  sėkmingas. Pasidalink patirtimi, kaip to siekei?

– Visuomet dirbdavau sunkiai. Nuoširdus atsidavimas, valia ir pasiaukojimas  gali tikrai daug. Stengiuosi nuolat užsibrėžti naujus tikslus ir jų siekti. Būna  sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tačiau šeima, draugai bei komanda  priverčia judėti toliau ir pamiršti gyvenimo sunkumus

Pastaruosius metus labai daug dirbu: keliuosi anksti į rytinę treniruotę, po  jos važiuoju į paskaitas, o po jos tiesiai į vakarinę treniruotę. Namo   grįžtu vėlai vakare. Tačiau toks gyvenimo būdas man patinka, esu pripratus prie  tokio tempo. Jei nieko neveikiu, būna nuobodu, tuomet nenustygstu vietoje ir  galvoju ką galėčiau nuveikti naudingo. Stengiuosi, kad nė viena minutė nepraeitų veltui.

– Tavo mėgstamiausias krepšinio elementas – prasiveržimas. Kodėl?

– Šį veiksmą esu neblogai įvaldžiusi, todėl varžovėms apsiginti būna sunku.  Prasiveržimui reikia staigumo, greičio, labai svarbus pirmasis žingsnis. Norint  to išmokti, reikia daug treniruotis. Galbūt tai kažkiek atspindi mano  charakterį. Mano zodiako ženklas – avinas, gimiau ožkos metais, dėl to niekada  nepasiduodu. Kai yra galimybė, atakuoju ir iš tolimų distancijų.

– LMKL žvaigždžių dienoje LKF prezidentas Arvydas Sabonis rėžė tiesiai: „Jei atvirai, moterų krepšinis man nelabai įdomus, bet kadangi užimu  tokias pareigas, tenka apsilankyti panašiuose renginiuose“…

– Na, tokie Arvydo Sabonio žodžiai tikrai nepadeda populiarinti moterų krepšinio. Nors tiesą sakant, ir taip aišku, kad Lietuvoje dominuoja vyrų krepšinis.

– Sezonas persirito į antrąją pusę. Kas labiausiai nudžiugino ir  nuvylė? Ko pritrūko, kad patektumėte į kitą Europos taurės etapą?

– Sezono pradžia „Kibirkšties“ komandai buvo itin sudėtinga. Prireikė nemažai  laiko, kol galutinai susižaidėme. Labai gaila kad nepavyko patekti į kitą Europos taurės etapą. Varžybų metu daug vaikiškai klydome. Tai lėmė skaudžius  pralaimėjimus svarbiose rungtynėse. Maloniai nuteikė, kad kovojome iki galo ir  iš Turkijos parsivežėme saldžią pergalę, kurios dėka sustiprėjome kaip komanda  psichologiškai.

Lietuvos čempionate netikėtai pralaimėjome lygos autsaiderėms – „Utenos“ krepšininkėms. To priežastis buvo trijų starto penketo žaidėjų susirgimas.  Tačiau labiausiai kaltos buvome mes, jaunos žaidėjos. Nemanau, kad tą kartą pralaimėjome dėl gero priešininkių žaidimo. Mes nebuvome tokios, kokios  turėtumėme būti. Per anksti patikėjome pergale. Tokie pavyzdžiai įrodo, kad  geriausią krepšinį reikia žaisti kiekvieną kartą, kai žengi į aikštę.

– Ką šiuo metu savo žaidime tobulinate labiausiai?

– Tobulinti visus krepšinio elementus, ypač metimą. Su komanda stengiamės  pagerinti gynybą ir kokybiškiau rengti atakas.

– Galbūt šį tekstą skaito mergaitės, merginos, kurios niekaip  neapsisprendžia kuo būti, ko siekti. Galėtumei jas motyvuoti?

– Norėčiau palinkėti daryti tai, kas patinka, kad galėtumėte savo darbą laikyti tam tikra pramoga. Gyvenkite dabar ir nepraleiskite nė vienos valandos  veltui, nes svajonės tikrai neišsipildo be paties pastangų. Patariu kuo daugiau  keliauti ir bendrauti, nes kitų žmonių bei kultūrų pažinimas žmogų daro  protingesniu ir padeda suvokti tikrąsias gyvenimo vertybes. Ir svarbiausia,  linkiu be galo daug meilės!

O kad moterys dažniau šypsotųsi ir vyrai jas mylėtų, merginoms siūlau  nepamiršti sporto, kuris suteikia jėgų naujų darbų pradžiai bei visada pakelia  nuotaiką.

Informacija: Balys Šmigelskas, žurnalas “Moters triumfas”