Pustrečių metų užsienio klubuose rungtyniavusi Lietuvos rinktinės vidurio puolėja Gintarė Petronytė prieš Naujuosius metus grįžo į tėvynę. Praėjusį sezoną žvaigždžių perpildytoje Stambulo „Galatasaray“ ekipoje tik epizodiškai rungtyniavusi 22 metų 196 cm ūgio Petronytė šį sezoną pradėjo Polkovico CCC ekipoje.
Vis dėlto Lenkijos klubui dar spalį atsisveikinus su lietuvaitę pasikvietusiu CCC vyriausiuoju treneriu, Petronytės vaidmuo aikštelėje pasikeitė. Naujasis klubo strategas labiau pasitikėjo patyrusiomis krepšininkėmis, o aikštelėje daug laiko nepraleidusi lietuvaitė nusprendė nutraukti sutartį ir grįžti į Lietuvą.
„Esu labai pasiilgusi krepšinio, nes tiek Turkijoje, tiek Lenkijoje daugiau laiko praleisdavau ant atsarginių žaidėjų suolelio. Viduje degiau noru žaisti, norėjau įrodyti, kad galiu rungtyniauti. Užsienyje tokios galimybės neturėjau, o čia jos puikios“, – nuotaikingame interviu „BasketNews.lt radijo“ laidai tvirtino Petronytė.
Vos penkerias rungtynes Lietuvos moterų krepšinio lygoje sužaidusi Petronytė jau spėjo pagerinti pastarųjų dviejų sezonų rekordus – mače su Marijampolės „Sūduva“ surinko 44 naudingumo balus ir pataikė visas 15 mestų baudų.
„Kibirkšties-Tichės-IKI“ marškinėlius vilkinti vidurio puolėja vidutiniškai per rungtynes renka po 20,8 taško, atkovoja po 11 kamuolių, atlieka po 2,4 rezultatyvaus perdavimo, blokuoja 2,6 metimo ir renka beveik po 30 naudingumo balų per mačą.
– Gintare, kaip atsitiko, kad grįžai rungtyniauti į Lietuvą? – „BasketNews.lt radijas“ paklausė Petronytės.
– Sezoną pradėjau Lenkijoje, tačiau jis nesiklostė taip sėkmingai, kaip tikėjausi. Atsitiko taip, kad norėjau išvažiuoti iš Lenkijos. Taip atsidūriau Lietuvoje.
– Galbūt nesutarei su Lenkijos klubo darbuotojais?
– Ne, nesutarimų nebuvo. Manęs netenkino vaidmuo komandoje ir žaidybinis laikas. Pasikeitus treneriui neturėjau progų pasireiškti, todėl nusprendžiau pakeisti komandą. Išsiskyrėme gražiai, be jokių pykčių.
– Prieš kelerius metus rungtyniavai ir Atėnų „Athinaikos“, su kuria laimėjai viską ir buvai labai naudinga komandai. Kodėl išsiskyrė tavo keliai su šiuo klubu?
– Tai buvo pirmasis mano užsienio klubas, o Graikijoje praleisti metai buvo labai sėkmingi. Įvykdėme visus aukščiausius tikslus ir laimėjome visas tris lygas, kuriose dalyvavome: Europos ir Graikijos taures bei nacionalinį čempionatą. Tačiau dėl prastos finansinės situacijos klubas nebeturėjo pinigų. Pasibaigus sezonui „Athinaikos“ vadovai man liepė ieškotis kitos komandos, o vienintelis klubas, kuris sutiko mokėti išpirką buvo Stambulo „Galatasaray“. Ten išvykau ne savo iniciatyva ir Turkijoje nebuvo lengva – atvykau labai jauna, mažai žaidžiau, todėl pasibaigus sezonui nusprendžiau išvykti į Lenkiją.
– Lankytojo klausimas: Kaip ilgai ketini rungtyniauti Lietuvoje?
– Nežinau. Mano kontraktas su „Kibirkštimi-Tiche-IKI“ neturi jokių terminų, todėl, sulaukusi gero pasiūlymo, galiu išvažiuoti.
– Ar neturėjai galimybių prisijungti prie Kauno „Viči-Aiščių“ ir padėti šiai ekipai Eurolygoje?
– „Viči-Aistės“ galbūt nenorėjo keisti savo sudėties viduryje sezono. Grįžusi į Lietuvą gavau pasiūlymą iš „Kibirkšties-Tichės-IKI“ komandos – viskas įvyko labai greitai.
– Vos tik grįžusi į Lietuvą, per LMKL rungtynes vidutiniškai renki po 30 naudingumo balų. Šalies pirmenybės tokios silpnos ar tiesiog esi moterų krepšinio „Sabonis“?
– (Juokiasi, – Red.) Net nežinau, ką pasakyti. Esu labai pasiilgusi krepšinio, nes tiek Turkijoje, tiek Lenkijoje daugiau laiko praleidau ant atsarginių žaidėjų suolelio. Viduje degiau noru žaisti. Norėjau įrodyti, kad galiu rungtyniauti. Užsienyje tokių galimybių neturėjau, o čia Lietuvoje jos – puikios. Dėl to labai džiaugiuosi. Komanda mane puikiai priėmė, turime labai gerą trenerį, kuris rado man vietą ekipoje. Žaidžiu taip, kaip galiu.
– Jeigu Vilniaus komandoje liktum iki sezono pabaigos, ar galėtumėte mesti iššūkį „VIČI-Aistėms“?
– Visi puikiai žinome, kad „VIČI-Aistės“ ilgą laiką LMKL rungtyniauja be pralaimėjimų…
– Žinome, bet žinome ir Gintarę Petronytę.
– Taip, bet komandoje rungtyniauja ne vienas krepšininkė. Nei vienas sportininkas negali sau leisti prieš rungtynes negalvoti apie pergalę. Mes tikrai galvojame apie pergalę, o rungtynių su „VIČI-Aistėmis“ labai laukiu. Visada esu nusiteikusi ir manau, kad komandos draugės galvoja taip pat. Viskas yra įmanoma.
– Kaip tapai krepšininke?
– Į krepšinį mane antroje klasėje atvedė tėvai. Pirmus trejus metus treniruotės buvo vaikiškų žaidimų pobūdžio. Vėliau, kai prasidėjo moksleivių čempionatai ir patekau į pirmą jaunučių rinktinę, supratau, kad man labai patinka krepšinis, čia galiu kažko pasiekti ir, kad tai gali būti ne tik darbas, bet ir hobis, malonumas.
– Esi dar labai jauna ir galime tik įsivaizduoti, kokių aukštumų spėsi pasiekti. Ar dar yra žaidimo elementų, kurias nesi patenkinta?
– Taip, reikia tobulėti visose srityse. Žinau, kad man dar tikrai trūksta patirties. Ne be reikalo nuvažiavusi į Turkijos žvaigždžių komandą sėdėjau ant suolo. Puikiai pamačiau, kad trūksta ir fizinės jėgos. Kiekvieną dieną treniruojuosi individualiai bei stengiuosi. Stebiu ir studijuoju, kaip žaidžia aukščiausio lygio krepšininkės, bandau į jas lygiuotis.
– Ar turi tikslą rungtyniauti WNBA?
– Ne, tai nėra mano tikslas. Man nepatinka amerikietiškas krepšinis. Ten viskas paremta individualiais veiksmais. Man labiau prie širdies – europietiškas krepšinis. Vasarą visada mieliau žaisčiau Lietuvos rinktinėje, o sezono metu – Europos klube.
– Lankytojo klausimas: Gintare, ar krepšinyje turi priešių?
– Ne, tokių nėra. Kai rungtyniauju su stipria komanda ir žinau, kad joje žaidžia kokia nors kita pajėgi vidurio puolėja, aišku, kad visada noriu pasirodyti kuo geriau ir neleisti varžovei pelnyti daug taškų. Manau, kad tai yra normalu, bet priešių krepšinyje neturiu.
– Ar tenka per rungtynes riebiai nusikeikti?
– Aplinkiniai sako, kad aikštelėje esu rami. Man netgi trūksta to sportinio pykčio. Kartais, kai nesiseka, reikia nusikeikti, kad supyktum ant savęs. Gal tuomet būtų geriau. Vis dėlto, aš nesikeikiu.
– Ar esi kada nors smarkiai susiginčijusi su rungtynių arbitru?
– Ne, niekada. Su teisėjais stengiuosi nesiginčyti, nes jau labai seniai supratau, kad ginčais nieko
nepakeisiu.
– Lankytojo klausimas: Ar tau patinka Linas Kleiza?
– Labai patinka. Tačiau vieno jo iš kitų krepšininkų neišskirčiau. Esu visos Lietuvos rinktinės gerbėja.
– Ar bendrauji su krepšininkais?
– Ne, su jais artimai nebendrauju.
– Kaip tau atrodo, kodėl per moterų rungtynes aikštelėje nematome šokėjų vyrų?
– (Juokiasi, – Red.). Čia geras klausimas. Man didelio skirtumo nėra. Esu krepšininkė ir per minutės pertraukėles klausau trenerio, žiūrių į derinių lentelę. Šį klausimą reikėtų užduoti žiūrovams, bet būtų įdomu.
Visą interviu su G.Petronyte galite išgirsti
čia…
Informacija: Karolis Tiškevičius, "Basketnews.lt" radijas
