Prie komandos prisijungus naujai legionierei, ji pradėjo manęs klausinėti apie Lietuvos žaidėjas – kokios jos yra, kaip žaidžia, ką daro. Aš jau seniai turėjau visas jas sudeliojusi į stalčius, beliko tik juos apibūdinti. Pirmajame stalčiuje – tai visiškai neišsiskiriančios žaidėjos, kurios niekam neužkliūna. Jos arba moka mesti, arba veržtis, arba kovoti dėl kamuolių. Jokių apibūdinimų, jokių emocijų. Pats tvarkingiausias ir neįdomiausias stalčius.
Vienas įdomesnių ir gana dažnų tipų – futbolistės. Vargšės žaidėjos, kurias visada skriaudžia. Vos tik prasiveržia – iškart griūna, tada susiima už kokios rankos, pasivolioja, iš ale skausmo, kaip didžiausios aukos ir toliau lyg niekur nieko žaidžia. Kai žaidžiam namie, tokios žaidėjos praverčia – bent praplauna salę, kurios niekas kitas nevalo. Ir šiek tiek pralinksmina, užsigauna ranką, bet iš aikštelės išeina dar ir šlubuodamos.
Uraganai – mažų miestelių lyderės, kurios įsivaizduoja, jog yra labai geros žaidėjos. Žino, kad joms viskas galima: gali lipti į medį, gali mest tritaškius per šešias rankas, o jei vargšas teisėjas nesušvilps miesto žvaigždei baudos – amen, rėks tol, kol gaus techninę.
Vienas iš mano mėgstamiausių tipų – Marina Solopova. Kai dengiesi, ji tau pasako: “nevark, šitą ataką niekur nebėgsiu, reik pailsėt”. O pailsėjus, įpila tau tritaškį be jokių apgaulingų judesių. Užhipnotizuoja ir po to smeigia kaip kobra, dar mintyse parodydama vidurinį pirštą. Turėk.
Dar vienas iš mėgstamiausių mano stalčių yra gražuolės. Prieš rungtynes, dėka jų, dingsta visas jaudulys. Kol rūbinėje tvyro įtampa prieš svarbias varžybas, jos eina aplink ir daro balsavimą, kas geriau – ar jai susirišti kasą, ar susipinti. Visas jaudulys dėl rungtynių dingsta akimirksniu, todėl aš esu joms labai dėkinga.
Neturiu nieko prieš moksleives (kurios jau žaidžia moterų lygoje), kol jos nenusiima savo galvų, nepasideda į stalčių šalia geografijos namų darbų ir nepradeda siaust taip, kad bent dvi žaidėjos per rungtynes gauna traumas. Kai pamatai, kad viena begalvė sutraumuoja žaidėją, kuri iškrenta visam sezonui, užeina toks pyktis, jog norisi jų visų galvas suleisti į parketą, kad nusiramintų ir žaistų krepšinį, o ne regbį, išjungusios savo protą ir koordinaciją.
Šarapovos – prie kurių prisilietus per visą salę nuaidi aimanos, kaip skaudžiai kažkas prie jų prisilietė, taip pranešdamos teisėjams, kad jiems jau reikia švilpti baisinę baudą. Nors iki baudos ten būna taip toli, kaip Javtokui iki taiklesnių baudų nei tritaškių. Jos tokios geros aktorės, atkalusios sistemą kaip vaizdingai reikia pakreipti galvą bei išskleisti savo rankas, jog joks teisėjas neatsilaiko jų kerams sušvilpti pražangą.
Šlykščiausia yra žaisti prieš žaidėjas, kurios perbėgusios salę triskart būna visos šlapios. Prisilietus prie tokios, iškart dingsta spalvos. Kai reikia nuo savęs nusivalyti visas jos gleives, jausmas toks, lyg bandai nuimti ešeruką nuo kabliuko ir išsitepi visa jo esybe.
Kai žaidėjos pasensta, jas galima suskirstyti į tris grupes. Pirmos – tai tos, kurių neapkaltintum, kad ant kupros nešioja maišiuką su trisdešimt metų. Jos tiesiog geros krepšininkės, kurios yra protingesnės nei kitos, su kuriomis būti aikštelėj yra vienas malonumas. Jos kaip vilkai, miško sanitarai, eina iš paskos ir ištaiso tavo klaidas.
Antros – krepšinio enciklopedijos, kurios net gindamosis per treniruotes sugeba dalinti patarimus, kaip tau reikia pulti. Tokių žmonių reikia klausyti, jos žino, ką sako ir nori tau padėti, nori pasidalinti savo patirtimi ir nori, kad tu taptum geresne žaidėja. Būti su tokiu žmogumi vienoj komandoj ir iš jos mokytis yra geriausia, ką gali turėti. Jų neklausyti, tai tas pats, kas būti džiunglėse su Bear Grylls ir nedaryti to, ką jis sako.
Trečios – harpijos, kurios jau jaučia, kad artėja jų paskutiniai sezonai ir jau tuoj bus nurašytos į sąnaudas, todėl visą savo vidinį pyktį išlieja ant tų, kurios drįsta padaryt bent vieną klaidą. Aišku, sportinis pyktis yra labai gerai, bet tokios žaidėjos, bambėdamos treneriui, kokios kitos yra varnos ir jos tik vienos stengiasi – užvirina kraują. Jos kaip vėžys, kuris po truputį tave ėda ėda, kol pagaliau kas nors vienas neatlaiko, sprogsta ir visa komanda pradeda pyktis. O kai komanda pykstasi, rezultatas dažniausiai būna minus 20 taškų. Tokių krepšininkių pastabos nėra tokios, kurios padeda kažkam augti, būti geresniu – jos tiesiog žlugdo ir kursto neapykantą.
Aikštelėj niekada nebūna draugų, yra tik priešininkės ir tavo komanda, todėl tie visi apibūdinimai dingsta iškart iš jos išėjus. Ir visos tos, kurias vadini užknisančiomis Šarapovomis, vėl tampa tavo draugėmis, su kuriomis, pasibaigus sezonui, eini gert cococolės į Piano Man.
Informacija: Eglė Šniokaitė/Sportin.lt