Kaip ir beveik kiekvieną sekmadienį, mes vėl ėjom treniruotis į salę, tik šįkart su truputį didesniu tikslu – sužaisti labdaringas rungtynes su “Kažkur Matytų” komanda. Nors šventės jau praėjo ir reikalas žmonėms daryt kažką gero irgi, atrodo, turi jau būt praėjęs, bet vistiek susirinko kažkiek žiūrovų, kurie nepagailėjo įmest į dėžutę litų, už kuriuos kažkas galės lankyt krepšinį, gaut naują aprangą ar sportbačius.

Maži dalykai, bet gyvenime maži dalykai yra patys svarbiausi.

Rungtynės buvo baisiai įtemptos iki tol, kol vyrai išprakaitavo visas išgertas Margaritas su skėčiukais ir nebeturėjo jėgų pasipriešint. Vargšas Niparavičius, matyt, grįžo su daug melynių, po šokių pasidarė minkštesnis, tai Pikčiūtė piršteliu prisiliesdavo ir jau jam būdavo nokdaunas. Sakiau Gretiutei, eik pašokt su juo, atgaivinsi gal, tai ne…

Iš pradžių dengiau Saročką, bet jis privalges kažkokių tablečių per greit lakstė, nespėjau net fokusuot kur jis yra. Perėjau ant Kazakevičiaus. Gerai, kad kai dengiau jį, jis nepamiršo, kad žaidžia krepšinį ir vietoj apgaulingo judesio neužlaužė man rankų. Bet jis man, kaip beveik po metų pertraukos išėjus į aikštelę, irgi buvo per staigus ir per gerai besivarantis kamuolį.

Nors mano debiutas aikštelėje buvo nelabai koks, nes jau vien baisu įžengt į ją, kai gaunu kamuolį tai, atrodo, širdies smugį gausiu ir dar tie žalčiai specialiai užpuola iš visų pusių, gerai, kad bent Alminaitė prikrovė visiem pilna vežimą malkų ir blokų, ir vyrai nuleidę galvas išvažiavo kurt laužų.

Rašinėlio pavadinimas rimuojasi, pralaimėt jiems tinka.

Informacija: Sportin.lt