Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ komandos kapitonei Kristinai Vengrytei italų kalba praverčia ir Lietuvoje – laisvalaikiu krepšininkė kartais tampa vertėja. 186 cm ūgio puolėja keturis sezonus (2006–2010 m.) atstovavo Italijos klubams – 2-osios lygos Sienos „Consum.it“ ir 1-osios lygos Neapolio „Basket Vomero“.
Be to, K.Vengrytė turi ir modelio darbo patirties – dalyvavo įvairiose reklamos kampanijose, nukonkuravusi šimtus varžovių, buvo tapusi Italijos moterų krepšinio lygos veidu.
– Kristina, ar pasiilgstate tų metų ir scenos spindesio, dėmesio? – paklausėme „Kibirkšties-VIČI-IKI“ kapitonės.
– Italijos pasiilgau, o dėmesio ar spindesio – nelabai. Buvo smagių akimirkų, sutikau gerų, įdomių žmonių, bet viskam – savas laikas. Į praeitį per daug nesidairau.
– Kokių komplimentų sulaukiate dažniau – už žaidimą ar išvaizdą?
– Artimieji pagiria už gerus darbus, malonias smulkmenas, kartais – ir už žaidimą.
– Jūs žinoma ir kaip poliglotė. Kiek mokate užsienio kalbų? Ar tai praverčia kasdien bendraujant?
– Iki tikrosios poliglotės man toloka. Gerai moku tik anglų ir italų kalbas. Taip pat kalbu rusiškai ir gana prastai – ispaniškai. Šiais laikais tai – nieko ypatingo. Kalbų išmokau gyvendama užsienyje, tik rusų kalbos vaikystėje išmokė televizorius ir kiemo vaikai. Mokėti užsienio kalbų – didelis pranašumas ir malonumas. Mėgstu skaityti ir žiūrėti filmus originalo kalba. Kartais pavertėjauju gyvai ar raštu.
– Jūsų klubas šį sezoną išsikėlė ambicingus tikslus – laimėti Lietuvos čempionatą, taurės turnyrą bei tapti Baltijos lygos čempionėmis, gerai pasirodyti Europos taurės varžybose. Ar tai – įvykdomos užduotys?
– Mūsų komanda susibūrė tik pernai, bet jau tapo Lietuvos vicečempione, o šiemet dėka Vilniaus miesto savivaldybes bei kitų rėmėjų dalyvaujame ir Europos taurės turnyre. Žengiame į priekį, bet, norint ko nors pasiekti tarptautinėje arenoje, reikia šiek tiek didesnio įdirbio nei vienas sėkmingas sezonas Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Be to, turime rezervų – manau, kad galime žaisti kokybiškesnį krepšinį. Komandoje nėra ryškių žvaigždžių ar išskirtinių talentų, todėl privalome puoselėti komandinį žaidimą. Kolektyvas šaunus. Nors mūsų charakteriai ir asmenybės – skirtingi, tačiau sutariame puikiai. Stengiamės nuolat palaikyti viena kitą, ypač kai sunku ir nesiseka.
– Kaip pritapo legionierės?
– Įžaidėjai Sakellie Daniels tai – jau antrasis sezonas Lietuvoje, tad galima sakyti, kad ji vietinė. Amerikietė – puikaus charakterio mergina. Su ja lengva bendrauti tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Celeste Trahan-Davis mūsų šalyje rungtyniauja pirmą sezoną. Jai nelengva įsilieti į visiškai naują kolektyvą, nes Celeste pratusi prie kiek kitokio žaidimo stiliaus, tad daug kolegiškai dirbame ir stengiamės jai padėti perprasti mūsų sistemą.
– Kokių aukštumų kaip krepšininkė dar norite pasiekti?
– Mano tikslai paprasti: noriu mėgautis krepšiniu ir iškovoti kuo daugiau pergalių. Susimąstau ir apie ateitį – ką veikčiau baigusi profesionalios sportininkės karjerą, tačiau kol kas negaliu pasakyti nieko konkretaus.
– Kaip vertinate naujas krepšininkių aprangos madas?
– Gražu, jei aprangos, nevaržydamos judesių ir nežemindamos žmogaus orumo, kažkiek išryškina kūno linijas. Tai pirmiausia turėtų būti įdomu žiūrovams. Man, kaip krepšininkei, svarbu gerai ir patogiai jaustis žaidžiant aikštėje.
– Ar jums po treniruočių ir varžybų pakankamai lieka laiko asmeniniam gyvenimui, laisvalaikiui?
– Laiko užtenka viskam, tereikia mokėti ji suvaldyti.
Informacija: Balys Šmigelskas, „Kauno diena“